Jonavietės namuose skamba esperanto kalbaPriėjusi prie „savo pasaulio“ lentynų Jadvyga esperantiškai deklamuoja Maironio „Užmigo žemė“. Danutės Kasparavičienės nuotr.

Jonavietės namuose skamba esperanto kalba

Nuo biblinių laikų žmonės svajojo kalbėti viena kalba. Gal ir būtų kalbėję, jei neišpuiktų. Statydami dangų siekiantį Babelio bokštą, taip „išgudrėjo“, kad Dievas ėmė ir sumaišė jų kalbėjimą. Tada ir statyba nutrūko – visi suprato, kad reikia nusileisti žemėn, rūpintis savo žemiškais reikalais. Tačiau svajonė be vargo susikalbėti, kitaip sakant, turėti vieną žodyną, išliko. O dar sakoma: moki kelias kalbas – gyveni kelis gyvenimus.

Gyvenimas – tai knyga
Buvęs ūkio ministras: Jonavoje nesiruošiu būti šešėliniu vadovu
„Achemos“ veteranas žvilgsniu žaidžia su jūros bangomis

Jadvyga Olinskaitė-Sauliūnienė, gimusi 1926-ųjų kovo 25 d. Rokiškio krašte, taip pat nuo vaikystės svajojo mokėti kelias kalbas. Deja, antroji, išgirsta jos vaikystėje, nebuvo svetinga. Baigusi Rokiškėlių pradinę mokyklą, pamatė Lietuvą okupuojančią ir rusiškai šūkaujančią kariuomenę. Kaimo žmonės nieko negalėjo atsakyti į karininko klausimus, nes nesuprato. Gal šis epizodas ir paskatino ją jau brandžiame amžiuje susidomėti esperanto – tarptautine visų žemynų kalba, neturinčia nei politinių, nei geografinių suvaržymų. Deja, graži humanitarinė iniciatyva, jungianti pasaulio tautų šviesuolius, dabar prigeso. Šiandien Jadvyga – vienintelė jonavietė, galinti skaityti ir bendrauti šia beveik prieš pusantro šimtmečio sumanyta kalba.

Po esperanto kalbos kursų Jonavoje, 1984 m. Pirmoje eilėje pirma iš kairės – L. Krivickienė, šešta – J. Sauliūnienė su anūku.
J. Sauliūnienės asmeninio albumo nuotr.

Bausmė už eilėraščius

Sėdime su besišypsančia ponia Jadvyga jos gražiai tvarkomame bute, vartome albumus su nuotraukomis.

„Čia mano tėviškėj, vaikystėje… Čia nepriklausomoj Lietuvoj… O čia – aš jau Vilniuje, kur dirbau ir mokiausi. Gražiausi jaunystės metai prabėgo toliausioje Rusijos vietoje – Magadano lageryje.  Mat besimokydama 8-oje  gimnazijos klasėje patekau į saugumo akiratį. Patekau, rodos, už niekniekį – 1945 metais rašomąja mašinėle išspausdinau kelis eilėraščius ir dainas, nepatikusias sovietiniam saugumui. Pražuvo tie dešimt metelių speiguose, miško ruošos darbuose, oi, pražuvo. Bet ištvėriau. Juk dar laukė penkerių metų tremtis. Niekur iš Šiaurės neleido išvažiuoti, tai ir tremtį išgyvenau netoli Magadano“, – pasakoja lyg užvakar patirtą „nuotykį“.

Tremtyje Jadvyga sutiko savo likimo draugą Antaną. Susituokė. Ten gimė dukra Birutė. Po Stalino mirties rašė į Maskvą prašymą peržiūrėti neteisingai nuteistųjų bylą. Gavo leidimą gyventi ten, kur nori. 1957-aisiais šeima grįžo į Lietuvą. Kurį laiką trise gyveno Anykščiuose, 1958-aisiais gimė sūnus Algirdas. Vėliau, vyrui nusprendus pakeisti darbą, įsikūrė Marijampolėje, dar vėliau, pradėjus netoli Vilniaus statyti durpių briketų elektrinę, abu su vyru tapo elektrikais: Antanas – cecho meistru, ji atsistojo valdymo pulte. Dukrai baigus keturias klases, teko rūpintis jos tolesniu mokslu, tvirtesniu šeimos biudžetu, tad 1964-aisiais Sauliūnai atvyko į Jonavą. Antanui netrukus buvo patikėtos energetiko pareigos „Azote“, Jadvyga tapo pirmos savitarnos parduotuvės, atidarytos prie tilto, pardavėja. Nors keli dešimtmečiai buvo ištrynę iš atminties jau nemažai formulių, Jadvyga per metus baigė vakarinę vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno politechnikumą. Jį baigusi, tapo kvalifikuota elektros specialiste, du dešimtmečius triūsė Jonavos elektros tinkluose.

„Pamačiau, pažinau Aziją, Rusijos tolumas, – vėl susikaupia senolė. – Dėkui Dievui, nenužmogėjau. Teko sutikti žmonių iš įvairių kraštų, daugiausia inteligentų, kuriuos norėta paversti galvijais arba lavonais.“

1984 m. vyras Jadvygą paskatino kursuose susidomėti esperanto kalba. Netrukus jonavietė tapo plačiai žinoma esperantininke, dalyvaujančia ir ekskursijose, ir literatūros vakaruose, išvykose su laužais. Gaila, Antanas per anksti išėjo Anapilin. Kaip atsparą netekčiai Jadvyga dar labiau pasinėrė į žydų mediko, šviesuolio  Liudviko Lazario Zamenhofo išradimą – draugystės kalbą. „Žiūrėkit, – dabar sako, – štai žurnalai iš Kinijos, Indijos, Japonijos, Prancūzijos, Vokietijos, Kanados, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų. Kiekviename rasime tos valstybės kultūros, papročių, architektūros aprašymų. Tai geriausias pasaulio pažinimas. O kur dar susitikimai kongresuose, draugų esperantininkų laiškai iš viso pasaulio. Maža to, atsiunčia man ir knygų.“

Gaila prigesusių ryšių

Gaila, pasak Jadvygos, jonaviečiai dabar nesidomi esperanto. Tad ir Jonavos esperantininkų vėliavą, nemažai knygų, žurnalų, lankstinukų ji padovanojo Kauno esperantininkų sąjungai. Dabar visi kažkur išsibarstė, o gal pasidavė kitakalbei invazijai, „suanglėjo“. Kurį laiką Jadvyga dar palaikė ryšio siūlą su Vokietijoje šeimą sukūrusia bene didžiausia jonaviečių iniciatore Laima Krivickiene, bet ir tas nutrūko. Prigeso turbūt ir kauniečių bendravimas, nors fanatiškiausi šios kultūros atstovai dar turėtų reikštis. Jų būstinė senamiestyje, Zamenhofo gatvėje, dabar  pritilusi ir apmirusi. Ar sugrįš čia esperanto, ar kada nors vėl prabils nuščiuvę šios kalbos kursai, prisikviesdavę net kitų žemynų mokytojų?

Vienas albumas ant Jadvygos stalo skirtas vien esperantininkų kongresams. Tai didžiuliai sambūriai 1998 m. Prancūzijoje, 1999 m. Vokietijoje, 2000 m. Izraelyje, 2005 m. Lietuvoje, 2008 m. Nyderlanduose. Visuose jonavietė dalyvavo, bendravo su kitakalbiais kaip su tautiečiais. Įdomu, kad 1989 m. Latvijoje ir Estijoje prasidėję esperantininkų suvažiavimai tęsiasi iki šiol, čia kasmet įvairūs miestai priima Baltijos šalių bendraminčius.

Skautų siekiai įpareigoja

Talpiose močiutės lentynose – šūsnys žurnalų, pirmieji lietuvių-esperanto kalbų žodynėliai, net 1956-aisiais išleistas vadovėlis. Paprašyta ką nors esperantiškai pakalbėti, moteris mintinai padeklamuoja Maironio eilėraštį, patikina, kad šios kalbos žavesį sudaro nesunki tartis, paprasta žodžių, dažniausiai ispaniškomis šaknimis, sandara. Beje, pasinėrusi į esperanto, Jadvyga primiršo kadaise neblogai mokėtą vokiečių kalbą, dabar šia galinti tik skaityti.

Jadvyga sako: „Buvau tik kukli elektros specialistė, bet esperanto davė platų humanitarinį išsilavinimą. Kongresuose, kuriuose lankiausi, nesėdėjome vien salėse, bet studijavome įvairias kultūros, istorijos sritis, o bendravome tik esperantiškai.“ Gal tas platus akiratis, trykštantis intelektas vėliau atvedė Jadvygą ir į mūsų mokyklas. Įsivaizduokime, 60-metė senjora pasibeldžia į tikybos mokytojų kursus, juos šauniai baigia ir dar šešerius metus su vaikais varto dvasinio ugdymo pradžiamokslį. „Tuos, kurie neklausydavo, sudomindavau kitaip. Pasikviesdavau į namus ir čia kepdavome pyragus, mokėmės esperantiškų žodžių“, – prisimena giedromis akimis. Ne veltui Jadvygos, sulaukusios  70-mečio ir nusprendusios galutinai palikti pedagoginį pomėgį, mokyklų vadovės prašė: „Neikite iš mokyklos, jus myli vaikai, limpa, atrodo, medum būtumėte patepta…“

Dabar Jadvyga juokauja, kad kas peržengia jos slenkstį, tas išeina tik po metų – tiek esą prisiminimų, tiek paveikslų, nuotraukų. „Čia – mano pasaulis, o čia – mano šventovė“, – šitaip apibūdina du savo kambarius, po kuriuos gali vaikščioti lyg kokia gidė ir dienų dienas kažką pasakoti.  Neišblėsta iš atminties kongresai – kiek ten šviesos, išminties, o kur dar laiškai, atvirlaiškiai, kuriuos gaudavo iš Japonijos, Brazilijos, Suomijos, Ispanijos, Prancūzijos, kuriuos ir dabar tebegauna iš Austrijos, Vokietijos, Čekijos, Ukrainos, Latvijos. Ypač ją žavėjo vieno šveicaro laiškai, kuris jonavietei ketverius metus vis pasakojo apie Alpes.

Šiandien ant Jadvygos stalo – populiarios anglų rašytojos 800 puslapių romanas, ji – aktyvi Viešosios bibliotekos skaitytoja, mezgėja, muzikos mylėtoja, net politikos žinovė. Neprarasti gyvenimo džiaugsmo – tai esą ją  įpareigoja ir skautų siekiai, kurių Jadvyga laikosi nuo mažumės.

KOMENTARAI