Jonavietė: „Baisu eiti į miškingą vietovę – pilna erkių“

Jonavietė: „Baisu eiti į miškingą vietovę – pilna erkių“

Į portalo „jonavosnaujienos.lt“ redakciją kreipėsi sunerimusi gyventoja Marija D., teiraudamasi, kaip apsisaugoti nuo erkių. Jos žodžiais, šiemet jų kaip niekad daug, tik nuėjus į mišką, parsinešamas ne vienas šis pavojingų ligų sukėlėjas.

Uždavinys – skleisti žinias apie klastingą ligą
Vaiko ketinimas nusižudyti – tai paslėptas pagalbos šauksmas
Naujagimių skaičius Jonavoje nuteikia optimistiškai

10 erkių rūšių

Pasak Jonavos visuomenės sveikatos biuro (VSB) visuomenės sveikatos stiprinimo specialistės Rūtos Pugačiauskienės, norėdamos pratęsti savo gyvenimo ciklą ir susilaukti palikuonių, erkės aktyviai ieško prasimaitinimo šaltinio – žmogaus ar gyvūno. Aktyviausios maisto paieškos dažniausiai vyksta gegužės pabaigoje – birželio pradžioje bei rugpjūčio pabaigoje iki rugsėjo vidurio. Vidutinė temperatūra, kuriai esant erkės išlieka aktyvios, yra +7º C, bet išlieka tikimybė „pasigauti“ erkę ir jau visai vėstant orams, kai aplinkos temperatūra svyruoja nuo +5 iki -7º C.

Daugelis erkių rūšių pavojingos tiek gyvūnams, tiek žmonėms, nes žarnyne arba seilių liaukose jos gali turėti įvairių pavojingų bakterijų, pirmuonių arba virusų, kuriuos, siurbdamos kraują, perneša į aukos organizmą ir platina įvairias sunkias ligas.

Specialistė informuoja, kad Lietuvoje aptinkama apie 10 erkių rūšių. Viena iš pavojingesnių yra iksodinių erkių šeima. Lietuvoje šiai šeimai priklauso Ixodes ricinus erkė, kuri perneša Laimo ligos ir erkinio encefalito sukėlėjus.

Ne tik miške

„Pavojus tyko ne tik miškuose – dauguma žmonių erkę „pasigauna“ savo gyvenamojoje aplinkoje –  sodyboje, kolektyviniame sode, nuosavo namo kieme, miesto parke. Erkėms labiausiai tinkama aplinka – lapuočių ir mišrūs miškai, kuriuose yra pakankamai drėgmės ir gera miško paklotė. Pušynuose erkių paplitimas mažesnis“, – informavo R. Pugačiauskienė.

Ligą sukeliantis virusas perduodamas žmogui tučtuojau, kai tik užsikrėtusi erkė „įsisega“ ar prašliaužia odos paviršiumi ir ją įdreskia, todėl ankstyvas erkės ištraukimas neapsaugo nuo užsikrėtimo jos „dovanomis“. Susirgti galima tiek įkandus suaugusiai 3–4 mm dydžio erkei, tiek erkių lervoms bei nimfoms, kurių dydis siekia nuo kelių dešimtųjų milimetro iki 1–2 mm. Erkiniu encefalitu taip pat galima užsikrėsti geriant nevirintą karvių ar ožkų pieną.

VSB darbuotojos teigimu, kasmet erkių platinamomis ligomis mūsų šalyje suserga apie 2–3 tūkst. žmonių, šiuo virusu infekuotų erkių yra absoliučiai visuose regionuose, o didžiausia rizika užsikrėsti yra gyventojams, gyvenantiems vidurinėje šalies dalyje: Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Radviliškio, Kėdainių, Marijampolės ir Jonavos rajonuose.

Kaip apsisaugoti?

Pasak R. Pugačiauskienės, pasiskiepyti šiuo metu galima tik nuo erkinio encefalito. Tam būtinos 3 skiepų dozės, kurios apie 99 proc. paskiepytųjų sudaro  atsparumą erkiniam encefalitui 3–5 metams.   

Vakcinavimo schemos yra dvi: įprastinė ir pagreitinta. Rekomenduojama įprastinė skiepijimo schema – 3 vakcinos dozės (pasiskiepijus pirmą kartą, po 1–3 mėn. skiepijama antrą kartą, o dar po 9–12 mėn. – trečią). Pirmoji revakcinacija reikalinga po trejų metų. Vėlesnė palaikomoji revakcinacija rekomenduojama kas 5 metai, vyresnio amžiaus žmonėms (vyresniems nei 60 m.) – kas treji metai. Pagreitinta skiepijimų nuo erkinio encefalito schema taikoma prieš pat erkių aktyvumo sezoną ar jam jau prasidėjus.

Vakcina neapsaugo nuo erkinio encefalito tuo atveju, jei erkė įkando dar prieš skiepijantis ar per dvi savaites po pirmosios dozės suleidimo (skiepai efektyvūs po dviejų savaičių nuo antrosios dozės įskiepijimo taikant tiek įprastinę, tiek pagreitintą skiepijimo schemą).

Erkinio encefalito vakcinomis galima skiepyti vyresnius nei 1 metų vaikus. Jaunesnio amžiaus vaikai skiepijami išimtinais atvejais, esant realiai grėsmei užsikrėsti. Nėščiosioms ar žindyvėms erkinio encefalito vakcinos gali būti skiriamos tik įvertinus vakcinacijos naudą ir galimą riziką.

Kiti patarimai

Kadangi erkės labai mažos, o jų įkandimas paprastai būna neskausmingas, erkių ant kūno galima ir nepastebėti, todėl, grįžus iš vietų, kuriose gali būti erkių, labai svarbu atidžiai apsižiūrėti savo ir vaikų kūnus, bei rūbus:

  • apžiūrėkite visą kūną, ypač atkreipkite dėmesį į pažastis, kirkšnis, kojas, bambą, kaklą ir galvą (ant vaikų kūno erkės dažnai randamos ties galvos plaukų augimo linija);
  • aptiktą erkę reikėtų pašalinti pincetu, laikant jį kuo arčiau odos ir traukiant atsargiai bei tolygiai, nedarant staigių judesių ir nesukant. Nesuspauskite erkės kūno, nekaitinkite jos ir nenaudokite cheminių medžiagų, nes erkė gali išspjauti skrandžio turinį į žaizdą ir perduoti bakterijas arba virusą;
  • ištraukę erkę pincetu, suvyniokite ją į tualetinį popierių, išmeskite į unitazą ir nuleiskite vandenį, arba sudeginkite;
  • nuplaukite žaizdą šiltu vandeniu su muilu ir patepkite antiseptiku, pvz., alkoholiu arba jodu. Nedidelė pašalintos erkės burnos dalis gali likti žaizdoje. Ji nepavojinga ir po kelių dienų pranyksta kartu su žaizda.
  • Kalendoriuje pažymėkite įkandimo dieną ir stebėkite, ar nepasireiškia erkių sukeliamų ligų simptomų. Tačiau jeigu po keleto dienų oda nepradeda gyti, turėtumėte kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti infekcijos požymis. Jeigu per 1 mėnesį po įkandimo susirgote, praneškite gydytojui apie įkandimo dieną.

KOMENTARAI