Jonaviečiai dar prisimena fotografą JoffęFotostudija „Union“ Jonavoje, J. Ralio g. 17. Asmeninio albumo nuotr.

Jonaviečiai dar prisimena fotografą Joffę

Senieji jonaviečiai turbūt dar prisimena Jonavoje, J. Ralio g. 17, veikusią fotoateljė „Union“, priklausiusią fotografui Joffei Tuvijui. Tuo metu, ko gero, nebuvo miestiečių, kurie nebūtų lankęsi pas šį talentingą meistrą.

FK „Jonava“ futbolininkai marškinėlius iškeitė į kostiumus
A. Gaiževskis: „Ačiū už pasitikėjimą ir tikėjimą manimi“
Kviečia graži ir rožėmis kvepianti šalis prie Juodosios jūros

Tikslių žinių, nuo kada pradėjo veikti jo fotostudija, nepavyko surasti. Žinoma, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą mieste dirbo fotografas Epšteinas. Vėliau aptinkama nuotraukų su logotipu Joffė ir Epšteinas. Dar praėjus kuriam laikui, Joffė šiame versle pasilieka vienas ir turi nuosavą studiją Plento g. 68. Vėliau ją perkelia į J. Ralio g. 17.

Kelerius metus vyras praleido pas giminaičius JAV, kur plėtė žinias ir mokėsi spalvotos fotografijos subtilybių. Deja, tarpukario Lietuvoje šis malonumas buvo labai brangus, todėl senuosiuose albumuose dažniausiai aptinkame nespalvotas nuotraukas, tačiau jos žavi profesionalumu ir kokybe, tarsi būtų ką tik parneštos iš studijos.

Dažnai meistras išeidavo iš savo dirbtuvių ir fotografuodavo miesto renginius arba vykdavo už jo ribų į Gaižiūnų poligoną ir čia įamžindavo karių pratybas. Teko aptikti jo darytų nuotraukų ir Žeimiuose. Nors ant jų uždėtas Jonavos logotipas, bet aiškiai matyti, kad tai ne miesto vaizdai.

„Union“ logotipas

Jonavoje veikė  ir „Union“ kino teatras. Dar  1918 m. jį Rinkos g. 5 įkūrė Vulfas Epšteinas ir Juozas Segelis, vėliau filmai buvo rodomi Turgaus g. 5.

Apie 1928 m. bendrasavininkiu tapo ir Joffė. Archyve suradome keletą dokumentų su išlikusiais protokolais, ką reikia sutvarkyti, taip pat baudų kvitų dėl neturimų leidimų. Ten aptikome ir kino teatro aprašymą. Salė antrame aukšte buvo nuomojama iš tuomečio mūrinio namo savininko Grištauto. Joje galėjo tilpti iki 150 žmonių. Filmus užsakinėjo iš Kauno kino kontoros „ARS“ , kurios savininkas buvo Leonas Golšteinas. Šis kino teatras Jonavoje  turėjo kilnojamojo statusą. Greičiausiai filmai buvo vežami ir į kitas vietas.  Pramoga ne visiems žmonėms buvo prieinama.  Filmus galėjo žiūrėti tik turtingesni miestelėnai. Tiesa, smalsiausieji, pasitaupę pinigų, per šventes leisdavo sau šį malonumą. Kino teatras, nors buvo visokiausių draudimų ir baudų, išsilaikė iki 1940 m.

Fotografas J. Tuvijus gimė 1898 m. jonaviečių Berlo ir Zeldos šeimoje. Vėliau jis vedė to paties miesto gyventoją Brainą Sandlerytę, susilaukė keturių vaikų: Jakovo, Miros, Chanos ir Basios.

1941 m. vokiečiams užėmus Jonavą, sudegė ir kino teatras, ir fotostudija, o šeimos nariai su visais kitais pabėgėliais traukėsi į Vilniaus pusę. Deja, ten jau šeimininkavo priešai, tad vėl visi grįžo į Kauną. Čia papuolė į getą. Pirmomis dienomis mamai iš rankų norėjo išplėšti mažametę dukrą Basią, bet tuomet ją išgelbėjo vienas žydų policininkas, pasakęs, kad čia yra viena šeima ir jų atskirti nevalia. Tačiau tragedijos nepavyko išvengti. Netrukus Kauno 9-ajame forte buvo sušaudyta B. Sad­lerytės mama Mina.

Gete visa šeima glaudėsi ankštame kambarėlyje. Laisviau įsikūrė tik tada, kai tėvas ant namo surentė palėpę. Joffė gavo darbą lentpjūvėje, kuri tapo išsigelbėjimo vieta vienai dukrai.

J. Tuvijaus (pirmas iš kairės) šeima 1948 m.

Štai ką prisimena jauniausia dukra Basia: „Vieną gražų rytą, kai visi suaugusieji išėjo į darbus už geto ribų, staiga suvažiavo daug vokiečių ir viską apsupo. Per garsiakalbį buvo pranešta, kad niekas iš namų nekeltų kojos. Kas išeis, bus sušaudyti. Visi jautė, kad atsitiks kažkas baisaus. Su manimi likusi mama iškart suprato, kad nedelsiant reikia bėgti pas tėtį į lentpjūvę. Nors įmonė buvo čia pat, už tvoros, bet mamai kažkaip pavyko nepastebėtai patekti į kitą pusę. Pasislėpėme rūsyje ir nežinojome, kas vyksta gete, bet pagal vaikų ir senelių riksmus supratome, kad daugelį jų nužudė.  Paskui viskas nurimo. Mes apsidžiaugėme, kad išsigelbėjome. Tada vėl kilo didelis triukšmas. Kažkas suriko, kad ateina vokiečiai. Netrukus išgirdome jų žingsnius. Sargybiniai ieškojo paslėptų vaikų. Vokiečių buvo trys, bet vieną ligi šiol prisimenu. Jis buvo aukštas, liesas, kai pažvelgė pro langelį, pamačiau perkreiptą tarsi žvėries veidą. Laimei, tamsoje jis mūsų nepastebėjo. Man buvo taip baisu, jog aš pradėjau mamai kandžioti ranką, kad nesurikčiau. Vėliau paaiškėjo, kad buvo surengta vaikų ir senelių akcija – gete jie nebegalėjo būti. Grįžusi aš, turėdama vos vienuolika metų, turėjau apsirengti vyresnių merginų drabužiais ir vaidinti dvidešimtmetę, kartu su visais eiti į darbus. Dėl mano aukšto ūgio taip apsimetinėti pavyko net trejus metus.

J. Tuvijaus dukra B. Lossos

Artinantis sovietų armijai, prasidėjo geto likvidavimo veiksmai. Tėvas šeimą paslėpė vieno namo palėpėje. Žmogus, atnešęs du kibirus vandens, pasakė, kad daugiau neateis, ir nupjovė kopėčias tam, kad per patikrinimus mūsų nesurastų.

Vieną rytą išgirdome kalbant vokiškai ir supratome, kad daroma krata. Ir vėl džiaugėmės, kad mūsų nerado, nes, matyt, patingėjo kažkaip kitaip kabarotis į palėpę, nes kopėčios buvo nupjautos. Palėpė buvo labai žema, todėl galėjome tik sėdėti. Išeidami jie pasakė, kad šitą namą sudegins. Visi besislapstantieji sulaukė, kol sutems, iš drabužių susirišo virvę ir nusileido žemyn.  Iš viso bėgo šešiolika žmonių. Sprukome per tą pačią lentpjūvę, kurią tėvas žinojo kaip savo penkis pirštus. Bet ir šioje teritorijoje žuvo du žmonės. Kol pribėgome iki Neries, netekome dar keturių.  Mama surado valtininką, jam sumokėjo, ir mus perkėlė į kitą upės krantą. Išsigelbėjo visa mūsų šeima. Aplinkiniuose miškuose klaidžiojome porą savaičių, kol rusų kariai užėmė Kauną. Tada sugrįžome. Čia tėtis gavo butą ir fotografo darbą „Promkombinate“.

Fotografijos meno jis mokė ir vaikus. Visi stengėmės įtikti naujai valdžiai, stropiai mokėmės iki tol mums svetimos rusų kalbos. Atrodė, viskas po truputį rimo, gyvenimas stojo į savo vėžes. 

1949 m. kažkas įskundė, kad tėtis prieš karą turėjo savo fotostudiją ir kino teatrą. Tuomet patekome į tremiamųjų sąrašą ir greitai išgirdome nuosprendį. Šeima, kuri turėjo nuosavą verslą ir suteikė darbo net septyniems žmonėms, siunčiama į Sibirą. Vėl kelionė į nežinią. Dar neišblėsusių fašistinių getų vaizdai kartojasi – pamatėme apledijusius barakus. Sunku viską papasakoti, nesinori net prisiminti, kokių vargų teko patirti.

Galop vėl kibome į gyvenimą, kūrėmės, dirbome. Tėtis gavo fotografo darbą, studijoje padėjo ir kiti vyresni vaikai. Man pavyko įstoti į institutą ir studijuoti užsienio kalbas, tapau anglų kalbos mokytoja.“

Gausus palikuonių būrys lankėsi Jonavoje

1958 m. J. Tuvijus parašė prašymą, kad leistų grįžti į Jonavą. Gavo atsakymą, jog pilietis, prieš karą naudojęs samdomą jėgą, yra nepageidaujamas. Be to, dėl sudegusio namo šiuo metu nėra galimybės apgyvendinti Jonavos mieste.

Mūsų kraštietė Veronika Gabužienė, taip pat būdama tremtyje, nustebo, kai atėjo pasidaryti nuotraukos ir rado jonavietį fotografą. Teko jai ir su Basia kurį  laiką mokytis, tik vėliau keliai išsiskyrė. Basia buvo vyresnė ir gerai mokėjo rusų kalbą, o Veronikai dar reikėjo išmokti naujos tarmės ir suprasti, ką kalba klasiokai buriatai.

J. Tuvijus mirė 1971 m., palaidotas Irkutsko kapinėse. Likusiai šeimai pavyko išvažiuoti į Izraelį. Daugelis apsigyveno Jeruzalės apylinkėse.

Iš visos šeimos gyva liko tik dukra Basia. Šiemet ji buvo atvažiavusi į Lietuvą su dideliu pulku palikuonių. Jie pirmą kartą lankėsi mūsų šalyje, tėvų ir senelių mieste. Gaila, kad pati Basia gimtinės negalėjo aplankyti, mat susirgo ir liko Kauno viešbutyje laukti, kol sugrįš iš Jonavos jaunimas ir papasakos, ką matė.

Basia prieš 11 metų pirmą kartą po tremties apsilankė Lietuvoje su savo vyru Zalijumi Lossos. Atvažiavusi į Jonavą ir užsukusi į Jonavos krašto muziejų, buvo maloniai nustebinta, kai išgirdo, jog miestiečiai vis dar prisimena fotografą Joffę. Tuometė muziejaus direktorė Regina Karaliūnienė surengė po neatpažįstamą miestą ekskursiją.

Buvusi jonavietė bandė prisiminti senąją Jonavą: „Kai užsimerkiu, matau tas siauras ir pilnas klegančių žydų gatves, tėvo fotostudiją, kino teatrą, senus draugus ir gimines. Atsimerkus viskas pranyksta.“

Mums taip pat buvo galimybė nuvažiuoti ir pabendrauti su kraštiete. Gaila, kad buvo paskutinė jos viešnagės diena ir iki skrydžio likusios vos kelios valandos. Bet ir to užteko, kad pajustume šio žmogaus nuoširdumą ir užrašytume keletą prisiminimų. Po daugelio metų ji vis bandė kalbėti lietuviškai, sakė, kad trūksta dar šiek tiek laiko viskam prisiminti ir senąją girdėtą tarpukario kalbą pritaikyti prie šiuolaikinės. Prisimindama savo mamos Brainos, kuri mirė 1989 m. Jeruzalėje, žodžius, pasakė: „Tarpukario Jonavoje turėjome gražius namus ir įdomų gyvenimą. Viską sugriovė karas, patekome į  Kauno getą, paskui – į Sibirą. Viską praradome, daug išgyvenome, bet svarbiausia – visi likome gyvi. Tokia mums buvo sukurta Dievo lemtis…“

Skaistvilė NARKEVIČIŪTĖ, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto III kurso studentė, Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas

KOMENTARAI