Joana Gudžiūnienė: „Nuoširdumas – užkrečiamas“J. Gudžiūnienė mano, kad kiekvienas vaikas, nesvarbu, kokioje šeimoje jis gimė, turi teisę mokytis, tobulėti ir augti laimingas. To ji siekia ir savo veikla. Ingridos Pociūtės nuotr.

Joana Gudžiūnienė: „Nuoširdumas – užkrečiamas“

Kalbamės su VšĮ Vaikų ir jaunimo visapusiško lavinimo centro įkūrėja, įvairių projektų iniciatore, keturių vaikų mama Joana GUDŽIŪNIENE. Šnekučiuojamės apie motinystės įkvėptą mėgstamą veiklą, socialinius aspektus, vaikų drąsinimą, santykių šeimoje kūrimą ir tai, kas suteikia malonumo.

Jonava nusilenkė „Achemos“ veteranams
Globėja Vestina Jakučiūnienė: „Visa tai kartočiau“
Bukonių bendruomenės ryžtas – pavyzdys visam rajonui

„Supermoterys būna tik filmuose ar komiksuose. Realiame gyvenime esame paprastos, kartais pervargusios, kartais labai laimingos, standartinės moterys“, – sako Joana. I. Pociūtės nuotr.

– Kokie socialiniai vaidmenys Jums svarbiausi?

– Mama ir žmona. Taip pat dukra ir sesuo. Nežinau, kaip įvardyti savo vaidmenį viešumoje. Nesu mokytoja, nors vedu pamokas. Pagal specialybę esu ekonomistė ir tarptautinio verslo atstovė, tačiau to, ką darau, verslu nelaikau. Tai – mano hobis, šviečiamoji veikla, kuri man leidžia padėti šeimoms ir vaikams kažko išmokti, sužinoti, praleisti laiką kartu.

–  Kas Jums yra moteriškumas?

– Moteriškumas man – vidinė moters būsena, kai jauti savo vertę ir kai esi drąsi apie tai kalbėti. Man tai – netgi niūniavimas mėgstamos dainos, tvarkantis kambarius; meilė, kurią jauti kiekvienam trupinėliui, ruošdama maistą šeimai. Taip pat tai – gebėjimas įkvėpti, motyvuoti. Moteriškumas – kartu ir jausmingumas, kai nebijai būti jautria su artimais žmonėmis, padėti. Tas pats švelnumas bei drąsa siekti savo tikslų.

– Kas yra moterų solidarumas? Koks jis reikalingas Jums?

– Bet kokioje veikloje visuomet labai svarbu jausti palaikymą. Ypač jeigu susiduri su kokia nors bėda ar laukia nauji iššūkiai, naujų idėjų realizavimas. Tad artimos aplinkos žmonių, draugių palaikymas man svarbus. O bendrąja prasme nežinau, kiek tas solidarumas yra nuoširdus. Kartais jis deklaruojamas dėl ambicijų, saviraiškos, tam tikrų tikslų, kuriuos norima pasiekti, ir nebūtinai yra nuoširdus. Esu linkusi padėti, prisidėti ir palaikyti, jeigu tai mano jėgoms ir jaučiu, kad to reikia, bet aklai nesiveliu. Tos moterys, kurios yra mano rate, žino, kad gali man pasakyti ir aš išgirsiu, tačiau tas ratas nėra didelis.

– Esate keturių berniukų nuo aštuonerių iki trylikos metų mama. Kas Jums yra motinystė?

– Tai mano gyvenimas. Prisimenu, mokykloje maniau, jog būsiu karjeristė. Tai, kaip gyvenu dabar, kaip save realizuoju, kad ir kaip skiriasi nuo to, ką galvojau būdama paauglė, man labai patinka. Motinystė mane veža. Mielai leidžiu laiką su vaikais. Smagiausi mano savaitgaliai – šeimos rate.

Veikla, kuria užsiimu, yra mano motinystės papildymas. Ją atradau ieškodama, ką galiu nuveikti kartu su savo vaikais, kaip juos ugdyti ir suteikti platesnį požiūrį.

Vaikai – tai mūsų džiaugsmas, turtas, laimė. Ir visai nesvarbu, kad kartais jie nemiega naktimis, neklauso mūsų ir daro priešingai, nei mes norime. Jie moko į pasaulį žiūrėti kitaip, save pamiršti, iškeliant juos aukščiau. Moko mus paprastų, bet labai svarbių dalykų – atleisti, džiaugtis, tikėti sėkme, eiti drąsiai į gyvenimą. Kai nuliūstu, mano vaikai sako: „Mama, su šypsena lengviau“. Jie kartoja mano pamokymus jiems, kuriuos kartais pati sau pamirštu pritaikyti.

– Į Jonavos rajoną atsikėlėte iš Kauno. Kaip priėmėte šį sprendimą?

– Abu su vyru mokėmės ir dirbome Kaune, nors aš pati kilusi ne iš Kauno. Ieškant būsto taip sutapo, kad pažįstami tuo pačiu metu ruošėsi parduoti namą Šveicarijoje. Nuvykome pažiūrėti, pamatėme puikią vietą – ir klausimų nebeliko.

– Ar ilgai truko adaptacija? Kaip sumanėte užsiimti veikla Jonavoje?

– Praėjo ketveri metai, kol prisijaukinau šį miestą. Įsigijus namus Šveicarijoje, po metų gimė pirmasis sūnus. Susilaukusi antrojo sūnaus, pajutau, kad noriu imtis kokios nors veiklos, nes vien namuose, turint mano charakterį, būti sudėtinga. Vyras pasiūlė pagalvoti, kas man būtų įdomu, tad pradėjau mąstyti, ką galėčiau padaryti ne tik sau, bet ir aplinkiniams, kas būtų naudinga ir kitoms mamoms. Su vaikais lankėme lavinimo pamokėles Kaune. Pamaniau, kad verslumo ir drąsos turiu, balsą turiu, dainuoti nebijau, o Jonavoje panašios veiklos nėra, tad galima būtų pabandyti.

– Kokia buvo pradžia ir kaip augote?

– Iš pradžių pagal verslo liudijimą dirbau viena. Paskui prisijungė kitos – viena nebepajėgiau, o ir trečiasis nėštumas neleido aprėpti tiek, koks buvo poreikis. Po trejų metų darbo nutariau įkurti viešąją įstaigą. Su įstaigos atidarymu atėjo ir daugiau iššūkių – augo savi vaikai, o lankančiųjų pamokėles skaičius taip pat didėjo. Pradėjome mąstyti, ko dar trūksta – kokių veiklų ir specialistų reikia. Tam tikrų užsiėmimų paklausa buvo maža ir laikui bėgant jie nunyko. Ilgainiui pradėjome vykdyti socialinius projektus, kurių metu užsiėmimai nevedami, tačiau vaikai įgyja socialinių įgūdžių. Taigi kasmet mūsų veiklos plečiasi, gražėja, didėja socialinė atsakomybė, ir aš tuo be galo džiaugiuosi.

– Džiaugiatės, kad esate reikalingi, kad yra poreikis Jūsų siūlomoms veikloms?

– Man tai nėra verslas, o mėgstama veikla. Kai galvoju per šią prizmę, kai pavyksta įgyvendinti planus, tai iš tiesų yra gera. Verslas – veržlumas, pelno siekimas, skaičių didinimas – daugiau vyriška sfera. O veikloje, kuria užsiimu aš, viskas turi būti švelnu, subtilu, jauku, nuoširdu. Dirbdamas su šeimomis, turi būti atviras, sąžiningas ir paprastas. Jausmas, kurį skleidi, paveikia ir kitą žmogų, tad emocine prasme turi duoti teigiamą pavyzdį.

– Paminėjote, kad Jūsų centras vykdo ir socialines veiklas. Kadangi šių pašnekesių ciklo tikslas – paliesti visuomenėje aktualias socia­lines temas, papasakokite apie šias veiklas plačiau. Kokios jos? Ar jos skirtos vaikams iš socialinę atskirtį patiriančių, nepasiturinčių ar sunkiau besiverčiančių šeimų?

– Mūsų centras nėra Savivaldybės finansuojama įstaiga ir visiškai išsilaiko iš teikiamų mokamų paslaugų. Tai lavinamieji užsiėmimai kūdikiams ir vaikams nuo keturių mėnesių iki paauglystės,  dienos stovyklos ir renginiai vaikams. Kiek uždirbame, tiek turime. Kartu rašome projektus, kuriuos teikiame tiek Savivaldybei, tiek Socialinės apsaugos ministerijai. Jų dėka vaikai iš socialinės rizikos ar sunkumus patiriančių šeimų tas pačias veiklas gali lankyti nemokamai. Suvokiu, kad vieni gali sau leisti mokėti už paslaugas, kiti – ne. Yra ir tokių, kam nerūpi, ar jų vaikai nori ką nors lankyti, ar nenori – jiems neįdomu. Manau, kad kiekvienas vaikas, nesvarbu, kokioje šeimoje jis gimė, turi teisę mokytis, tobulėti ir augti laimingas.

Prieš šešerius metus pradėjome rengti Šeimos dieną. Šiemet ji vyko šeštą kartą, siekėme, kad nebūtų jokių mokamų paslaugų, kiek sugebame pritraukti paramos, tokią šventę ir organizuojame. Norėjome, kad tėvai į renginį su vaikais eitų ne apsipirkti, o praleisti laiką kartu. Jeigu šeima neranda laiko tai daryti nuolatos, tai kad bent ta diena būtų galimybė pramogauti visiems kartu. Labai smagu, kad Savivaldybė kasmet vis labiau prisideda, o dalyvaujančiųjų šventėje daugėja.

Taip pat labai didžiuojuosi tuo, kad tapome partneriais projekte „Už saugią Lietuvą“ bei „Padovanokime vaikams vasarą“. Tikslas – vaikams iš socialinės rizikos šeimų suteikti galimybę ne tik mokytis, bet ir bendrauti su žmonėmis, kurie neturi nusistatymo prieš juos. Veiklų metu vaikai mokosi elementarių gyvenimiškų įgūdžių, reikalingų kasdienybėje – suplauti indus, nuvalyti stalą, skinti uogas – to, ko jie nemato savo šeimose. Tikiuosi, rudenį pamatysime pokyčių ne tik jų elgesyje, bet ir požiūryje.

– Kokie tai vaikai iš socialinės rizikos šeimų? Ar, dirbant su jais, Jums yra kada nors kilę įtarimų dėl smurto artimoje aplinkoje?

– Įtarimų, kad vaikas mušamas šeimoje, nesu pastebėjusi, nes ne visada pati asmeniškai dirbu su vaikais. Tačiau, kai vykstame aplankyti jų arba kai būname stovyklose, matau, kad jiems labiausiai trūksta šilumos. Kiekvieną svetimą suaugusį žmogų jie čiumpa už rankų, apsikabina, ieško akių kontakto. Apie tai, kiek galima kištis į šeimos gyvenimą, diskutuojame ir su Socialinių paslaugų centru. Tačiau tikiu, kad jei vaikas, būdamas pas mus, pradės mokytis šiltų jausmų, o grįžęs namo paims mamą už rankos, ji nenorės jos ištraukti ir suduoti.

Džiugina, kad vaikai noriai ateina į Dienos centro užsiėmimus. Rukloje jau kelerius metus veikia dar vienas, „Carito“, centras, kuriame dirba seserys-vienuolės. Matau, kokią įtaką daro jų šiluma ir dėmesys vaikams. Jų pavyzdys mus ir įkvėpė pabandyti.

– Kaip vertinate judėjimą #metoo?

– Prisiminiau vieną atvejį, kuris pasitaikė studijų metais ne Lietuvoje. Vasaromis dirbdavau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kartą keletas kolegų vaikinų kažką pasišnabždėjo apie mus, lietuvaites. Vadovybė juos nubaudė – atleido iš darbo, o mes net nesupratome, kas įvyko. Stebina, kaip greitai ir griežtai buvo sureaguota.

Mes, lietuviai, labai uždari ir bijome reakcijų, todėl nedrįstame pasakyti, kas vyksta. Man, kaip mamai, svarbu, kad kiek­viena mama ir tėtis kalbėtųsi su vaikais, kad jie nesijaustų kalti, nebijotų ateiti pas savo šeimą išsipasakoti. Tėvai turi pasakyti savo vaikams: „Kad ir kas benutiktų, Tu esi savo kūno šeimininkas, o mes esame tam, kad padėtume Tau.“ Manau, jeigu po tiek metų žmonės prabyla apie tai, kas kažkada įvyko, tai rodo, kad jiems iki šiol tai trukdo gyventi. Man nuoširdžiai skaudu už tas merginas.

– Kaip Jūs, būdama keturių vaikų mama, suspėjate vykdyti veiklas, dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir dar turite daržą. Gal esate supermoteris?

– Supermoterys būna tik filmuose ar komiksuose. Realiame gyvenime esame paprastos, kartais pervargusios, kartais labai laimingos, standartinės moterys. Turėdama keturis vaikus, suspėju daugiau, nei tada, kai susilaukiau pirmojo. Tada ir pavalgyti, ir susitvarkyti laiko pritrūkdavo. Tačiau ilgainiui pradėjau keisti požiūrį. Nesu pedantė. Nesisieloju dėl vaikų nučiupinėtų langų stiklų ir nėra baisu dėl dulkių, jeigu tuo metu kyla įkvėpimas iškepti keksiukų šeimai. Be to, turiu pagalbos. Augindama keturis vaikus, kurie, kaip ir visi vaikai, būna, kad serga, be pagalbos negalėčiau vesti pamokų ir dalyvauti socialinėse veiklose. Ta pagalba man leidžia atitrūkti nuo mamystės ir pasinerti į veiklas. Nors kartais, pavasarį bei žiemą, kada gausu varžybų, konkursų ir kitokių renginių, pagaunu save galvojant: „Dar tik pirmadienis, o aš jau pavargau“. Stebuklų nėra. Kiekviena mama turi rasti momentų, kad atsijungtų nuo namų ir nuo darbo. Tai gali būti bet kokia mėgstama veikla – sportas, knygų skaitymas.

– Kaip atsipalaiduojate? Kokios yra Jūsų mėgstamos veiklos? Kas Jums teikia džiaugsmo?

– Kai pavargstu nuo veiklos, einu į daržą arba gaminu. Man valgio ruošimas yra poilsis. Gamindama sudedu visą šilumą į tai, ką darau. Nemėgstu kepti ar virti pagal receptus. Iš tėčio paveldėjau skonio jausmą produktams ir improvizacijai, tad beveik visada išeina skanūs ir sveiki patiekalai, kuriuos valgome su malonumu.

Dar labai mėgstu žoliauti. Einu į mišką, pievas, pati auginu, prisirenku žolelių, ruošiu arbatas, kurias vėliau dovanoju artimiausiems žmonėms.

O kai emociškai sunku, padeda bažnyčia. Tai – vienas iš mano stiprybės šaltinių.

– Kaip kuriate harmoningus santykius šeimoje?

– Mūsų šeimoje, kaip ir kitose, yra visko – ir nuovargio, ir pykčio, ir lėkimo, ir nuomonių išsiskyrimo. Čia taip pat stebuklų nėra. Svarbu girdėti, ką kitas žmogus sako, norėti būti kartu, kartu spręsti problemas, mokyti vaikus savo pavyzdžiu, elgesiu ir džiaugtis tomis akimirkomis drauge.   Tai, kad esame didelė šeima, duoda įvairiapusiškumą buityje. Vaikai yra be galo skirtingi, todėl kiekvienas verčia stengtis kitaip. Ieškoti, kad būtų gerai ne kuriam nors vienam, o visiems.

Kaip manote, kokių pokyčių reikia visuomenėje?

– Kiekvienas mes turime pradėti nuo savęs. Labdaros, judėjimai ir skambūs šūkiai neišgelbės pasaulio. Kiekvienas savo pavyzdžiu, veikla, vidiniu ir išoriniu gyvenimu kuriame vertę. Galime po truputį, nepastebimai daryti įtaką. Kaip elgiesi su savimi, artimais žmonėmis, tai persiduoda aplinkiniams. Nuoširdumas – užkrečiamas. Jei žmogus, būdamas šalia tavęs, norės pasikeisti, jis pasikeis. O tada galbūt šalia jo esantys žmonės taip pat panorės keistis.

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ- DANČENKOVIENĖ

KOMENTARAI