Jaunoji solistė skina muzikinius laurusPasak Deimantės, scena ją tik iš pradžių šie tiek baugina, bet vėliau ji tiesiog mėgaujasi žiūrovų dėmesiu. Asm. albumo nuotr.

Jaunoji solistė skina muzikinius laurus

Deimantei Šimbaraitei dar tik 14 metų, tačiau jos muzikinis bagažas jau pripildytas įvairia patirtimi dalyvaujant festivaliuose, regioniniuose ir tarptautiniuose konkursuose. Mergaitė bandė sėkmę ir televizijos projektuose. Viename jų – „Lietuvos balsas. Vaikai“ – pateko į dainininkės Monikos Marijos rankas. Pasidomėjome jaunosios dainininkės muzikiniu keliu.

J. Šidlauskas: „Muzika ir bažnyčia – nuo manęs neatsiejamos“
Nijolė Meškauskienė: „Savo sėkme reikia dalintis“
Dar vienas mūsų miesto istorijos puslapis

Kuria dainas

Muzikos akordai Deimantę lydi nuo mažens. „Kiek save prisimenu, visuomet  muzika buvo kartu su manimi. Ji man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi. Pamenu, kad darželyje labai patikdavo dalyvauti įvairiuose tėveliams rengiamuose koncertuose. Nuo penkerių metų pradėjau lankyti sportinių šokių klubą „Bonus“. Vėliau mama pastebėjo, kad domiuosi muzikos instrumentais, todėl nukeliavome į Janinos Miščiukaitės meno mokyklą. Įstojau į fortepijono klasę. Reikėjo visur suspėti, derinti šokių ir mokyklos pamokų laiką. Pernai sėkmingai su puikiais pažymiais ją baigiau, gavau diplomą, tačiau dar ir šiemet papildomai lankau fortepijono klasę, kad neišblėstų įgūdžiai. Tiesą sakant, esu sukūrusi ir keletą dainų, bet dar reikia prie jų padirbėti“, – apie save pasakojo Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos aštuntokė.

Paauglė jau ne vienus metus dalyvauja įvairiuose festivaliuose, regioniniuose ir tarptautiniuose konkursuose. Vienas iš jai įsimintiniausių projektų buvo „Lietuvos balsas. Vaikai“. Aklųjų perklausų etapo metu jonavietę  pasirinko projekto mokytoja Monika Marija. Merginos žodžiais, tai  buvo jai didžiulė patirtis.

„Tą filmavimo dieną galėčiau įvardyti kaip vieną iš geriausių mano gyvenime. Be galo džiaugiausi, kad į mane atsisuko Monika Marija ir suteikė galimybę keliauti toliau. Supratau, kad patekau tarp pačių geriausiai dainuojančių atrinktų vaikų. Nors šiek tiek jaudulys pakišo koją ir neparodžiau geriausio tos dainos varianto, tačiau galiu pasidžiaugti, kad tai buvo labai geras laikas, susiradau naujų draugų, su kuriais bendraujame iki šiol“, – prisipažino ji.

D. Šimbaraitė

Prizinės vietos

Per praėjusius metus D. Šimbaraitė gali pasidžiaugti puikiais rezultatais stipriuose vokalo konkursuose: IV tarptautiniame jaunųjų atlikėjų konkurse „Muzikos talentų lyga“, tituluojamame geriausiu ir kokybiškiausiu tokio pobūdžio renginiu vaikams bei jaunimui, savo amžiaus grupėje laimėjo antrąją vietą, XIV tarptautiniame populiarios dainos konkurse „Pavasario fiesta“ solistų kategorijoje savo amžiaus grupėje – pirmąją. Iš trečiojo vaikų ir jaunimo meninės raiškos festivalio-konkurso „Linksmosios sūpynės“ grįžo taip pat ne tuščiomis –  užsienietiškos dainos nominacijoje iškovojo pirmąją vietą.

Juodkrantėje vykusiame „Baltic Voice“ konkurse, kuriame dalyvavo 9 šalių (Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Maltos, Armėnijos, Izraelio ir Lietuvos) dainininkai, savo amžiaus grupėje ji buvo antra.

Šie metai taip pat prasidėjo aktyviai. „Puikiai pasirodžiau XIII respublikiniame populiarios dainos festivalyje „Baltumo šventė“, o vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos festivalyje „Septynios natos“ laimėjau „Skambiausio balso“ nominaciją“, – džiaugėsi ji.

Jaunoji dainininkė negaili gerų žodžių vaikų popgrupės vadovui E. Laimikiui

Kaip žuvis vandeny

D. Šimbaraitė – Jonavos kultūros centro vaikų popgrupės „Šuldu buldu“ (vadovas Elegijus Laimikis) narė. „Į kolektyvą įsiliejau prieš keletą metų. Atėjau ir iš karto patiko. Visi vaikai yra gerai dainuojantys, todėl šis ansamblis vokališkai stiprus. Dažnai dalyvaujame įvairiuose miesto koncertuose, festivaliuose bei konkursuose, keliaujame ir už Lietuvos ribų. O vadovui skiriu visus pačius geriausius žodžius. Esu nuoširdžiai dėkinga už jo indėlį ir pastangas. Visada palaikė, įkvėpė, skatino ir dalijosi savo patirtimi bei išmintimi, o aš stengiuosi nepraleisti nė vienos jo pastabos ar patarimo“, – kalbėjo Deimantė.

Ant scenos pašnekovė jaučiasi kaip žuvis vandeny. „Man labai patinka dainuoti auditorijai, pateikti visas savo balso galimybes. Kaip bebūtų, prieš lipant į sceną, jauduliukas vis tiek ima, bet paskui tiesiog atsipalaiduoju ir mėgaujuosi žiūrovų dėmesiu“, – sakė jaunoji jonavietė. Ji pridūrė, kad scenos žmogus turi turėti drąsos, kūrybiškumo, originalų balsą, būti charizmatiškas ir skleisti žiūrovams gerą energiją.

Svajonių link

Save mergaitė įvardytų meno žmogumi, nes mėgsta piešti, šokti, groti. Šeimoje nėra muzikuojančių žmonių, tačiau girdėjo iš artimųjų, kad muzika buvo nesvetima jos prosenelei. Deimantė tiki, kad būtent iš jos ir paveldėjo tokį polinkį.

Pašnekovė mėgsta klausytis įvairiausių muzikos stilių: nuo džiazo iki klasikos, kartais ir sunkiojo metalo. Nori atrasti kiekvienos muzikos stiliaus spalvas, praturtinti savo interpretaciją.

D. Šimbaraitės svajonė – įstoti mokytis į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Tai bandys išpildyti jau šį pavasarį. „Bus dar keletą metų laiko nuspręsti, kokia kryptimi judėti toliau. Žinoma, dar svajoju dalyvauti ne viename televizijos muzikiniame projekte, išleisti muzikinį albumą, garsinti ne tik Jonavą, bet ir Lietuvą. Noriu įgyti daugiau teorinių žinių, plėsti akiratį, lavinti muzikinį skonį bei sceninę kultūrą“, – sakė ji.

„Linkiu, kad neblėstų meilė muzikai ir nestigtų kantrybės“, – savo dukrai sako R. Šimbarienė

Deimantės mama Rasa Šimbarienė:

„Sakoma, kad talento reikia dešimt procentų, o visa kita sudaro nuoširdus darbas siekiant užsibrėžto tikslo. Muzika dukros gyvenime užima didžiąją dalį, kuriai ji negaili nei laiko, nei pastangų. Kasmet pastebiu, kaip ji tobulėja ir žengia mažais, bet tvirtais žingsneliais į priekį. Esu laiminga, kad Deimantė atrado save šioje srityje, kurioje jaučiasi puikiai ir atiduoda visą save. Dukra – pats brangiausias mano gyvenimo turtas. Nuo pat mažens visada palaikiau ir palaikysiu, kad ir ko ji siektų. Tik visada sakydavau, kad jeigu ką nors darai, tai turi daryti nuoširdžiai ir atsakingai. Suprantu, kiek daug darbo reikalauja užlipimas į sceną, kaip stipriai reikia ruoštis vos keletą minučių truksiančiam pasirodymui. Manau, artimųjų palaikymas suteikia dar didesnio noro eiti pirmyn. Tiesą sakant, mes visada apie viską tariamės kartu: kaip ji nori atrodyti ant scenos, kokia apranga tinka vienai ar kitai dainai, kokias dainas norėtų dainuoti.

Kaip ir kiekviena mama, taip ir aš noriu, kad dukrai sektųsi kuo geriausiai.  Žinoma, sunku nuspėti ateitį, bet tikiu, kad ji savo atkaklumu ir užsispyrimu pasieks savo svajones. Visada maniau, kad gyvenime reikia veikti tai, kas labiausiai patinka. Tad savo vaikui linkiu, kad  neblėstų meilė muzikai, nestigtų kantrybės, įveiktų visus išbandymus, nesustotų pusiaukelėje ir kad dar daug diplomų ir taurių puoštų jos kambarį. Neabejoju, kad visa tai išsipildys su kaupu.“

KOMENTARAI