Jaukume advento nuščiuvo skubančio miesto šurmulysR. Kulytė-Libienė (kairėje) mokė jonaviečius išlieti vaško žvakes. Jolitos Driukienės nuotr.

Jaukume advento nuščiuvo skubančio miesto šurmulys

Jonavos kultūros centre įvyko tradicinis kultūrininkų sumanytas vakaras „Jaukume advento“. Visi kaip viena didelė šeima giedojo advento giesmes, prisiminė protėvių būties ir buities draudimus, burtus, liejo vaško žvakes, gamino šventinio stalo papuošalus.

Jonaviečiai parsinešė dalelę Japonijos
Dar kartą paminėjome vilties skrydį
Patrauklūs vizualiniai eksperimentai

Laukimą puošia ir mistika

„Adventas – tai senas krikščioniškas metas, simbolizuojantis Jėzaus užgimimo laukimą, susikaupimo ir dvasinio apsivalymo laikas. Prasidėjęs Šv. Andrejaus dieną, adventas tęsiasi iki pat Kalėdų“ , – kalbėjo apie advento reikšmę ir prasmę Kultūros centro etninės kultūros specialistė-režisierė Judita Margevičienė.

Adventas – tai ir šiek tiek mistiškas metas, nes, stojus trumpiausioms dienoms, pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą. Pavyzdžiui, iki mūsų dienų kaimo žmonės prisimena kai kuriuos draudimus – nekirsti miško, net neręsti iš tų rąstų trobų, nekūrenti krosnies. Moterys stengėsi advento dienomis nekimšti pagalvių, kad varnos kitąmet žąsiukų neišnešiotų, nekirpti avių, nes vilnos bus šiurkščios, augs reti dobilai.

Maža to, ūkininkai keturias savaites stebėjo gamtą ir spėdavo būsimą derlių. Jei adventas saulėtas, lauk, sakė, gero derliaus. Jei šalta, bus karšta vasara su perkūnijomis. O štai lietingas gruodis gali vasarą rugius sugadinti. Dideli sniego kąsniai vėjuotomis naktimis žadėdavo gerą sėmenų derlių, o jei nedaug pasnigdavo, lauk gero vasarojaus, ypač pupų, žirnių.

„Adventas – tai susikaupimo ir dvasinio apsivalymo laikas“, – aiškino J. Margevičienė.
Jolitos Driukienės nuotr.

Daug mažiau blizgučių

Per adventą senovėje žmonės nesilinksmindavo, nešokdavo. Tačiau ne visi. Pavyzdžiui, dzūkai eidavo ratelius, žaisdavo žaidimus. Šių pavyzdžiu, matyt, pasekė ir jonaviečių folkloro kolektyvas „Ramtatukai“, žaisdami „Aklą vištą“, „Žiedo dalijimą“, o savo dainelėse vis pašūkčiodami: „Aleliuma“ ar „Leliumoj“. Savo adventinę programėlę parodė ir folkloro ansamblis „Laduta“, priminė, kaip senovėje laukta švenčių.

Vieną salės kampą, kaip kokiame senovės amatų ceche, užėmė žvakių liejikai. Čia Krašto muziejaus etnologė Rasa Kulytė-Libienė, kiekvienam patardama ir parodydama, kvietė nusilieti tikro vaško žvakę, pasistatyti ją ant šeimos kalėdinio stalo. Tenubaido negeras mintis, teskleidžia santaikos ir vilties dvasią.

Salės viduryje šurmuliavo jaunimas ir barzdoti šeimų atstovai, pasiryžę po žaliaskarių šakomis surasti dar nežinomą eglučių puošimo paslaptį, suprasti šiuolaikinių žaisliukų konstravimo amatą. Kai kas čia pat bandė įkūnyti savo idėjas – su šiaudų ruošiniais, medienos ar popieriaus skiautelėmis. „Kas turi kūrėjo „gyslelę“, gali papuošti ir blizgančią, ir kvepiančią, ir visai ekologišką eglutę“, – tikino rankdarbių ir visokių grožybių įstaigos „Deko Resto“ vadovė Rasa Eitminavičienė.

Ką advento metu lietuviai sumano, domėjosi ir svečiai – Ruklos pabėgėlių priėmimo centro gyventojai. Šis susitikimas su kita kultūra, matyt, ilgam neišblės ir jų atžalų atmintyje, tų, kurie kiek paverkšlendami, bet susidomėję vyniojo spindinčią eglutės juostelę.

Traukė advento giesmes

„Vainiko su keturiomis žvakėmis atsiradimo istorija prasidėjo XIX a. pabaigoje vieno vokiečių pastoriaus iniciatyva. Vėliau šis paprotys paplito per dvarų kultūrą. Eglutės puošimo savitumai – tai šiaudų žaisliukai, meduoliai, kankorėžiai“, – toliau pasakojo J. Margevičienė, o tautiškai pasipuošę dainininkai jau visai salei siūlė užtraukti advento giesmę. Tai ši ir nubangavo, net palubėj kybantys vestuviniai šiaudų sodai sulingavo.

Dar ilgai nedrąsieji žvilgčiojo į sumaniuosius, senoviškais nedūžtančiais žaisliukais dabinančius eglutės skaras, dar netrumpai degė Kalėdų stebuklą pranašaujančios ir būti budriems perspėjančios žvakės, o kieme nedrąsiai grindinį klojo šaltuko sidabras. Matyt, juo ir atšliuoš Kalėdų rogutės su dovanų maišais.

KOMENTARAI