J. Šidlauskas: „Muzika ir bažnyčia – nuo manęs neatsiejamos“Vaikinas jau penkerius metus groja ir gieda Šv. apaštalo Jono parapijos koplytėlėje. K. Putelio nuotr.

J. Šidlauskas: „Muzika ir bažnyčia – nuo manęs neatsiejamos“

Kaunietis Julius Šidlauskas gerai žinomas jonaviečiams, besilankantiems Šv. apaštalo Jono parapijos koplyčioje. 19-metis vaikinas groja ir gieda su čia susirenkančiais parapijiečiais. „Naujienos“ kviečia susipažinti su šiuo talentingu, muzikai neabejingu jaunuoliu.

Beržų dvare – atminimo akmuo M. Kalmantui
Jonavos arenoje vyks UEFA futsal Čempionų lygos atrankos turnyras
Baudžiamosios bylos: rajone dominavo vagystės ir plėšimai

– Papasakokite plačiau apie save. 

– Kaunui jaučiu didelius sentimentus, nes čia gimiau ir augau. Iki devintos klasės mokiausi „Vyturio“ katalikiškoje vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija). Mano puikiausia pasaulyje mama nusprendė, jog ten mokysiuos dėl esančio muzikos skyriaus. Ir tai buvo labai geras sprendimas, mat jau nuo vaikystės turėjau didžiulį norą groti pianinu. Vis žavėdavo darželio muzikos pedagogės pirštai, „lakstantys“ pianino klavišais. Vėliau įstojau į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, tik studijuoti ne fortepijono, o choro dirigavimo specialybės. Dirigavimas – maksimaliai įvairiapusė specialybė, kartais šiek tiek mistifikuota ir ne visiems suprantama. Choro dirigentas privalo turėti ne tik gerą dirigavimo techniką. Pirmiausia jis turi būti išsilavinęs, viskuo besidomintis, išmanyti vokalą, muzikinę literatūrą, gerai groti fortepijonu, turėti lyderio bruožų, mokėti „uždegti“ kolektyvą ir niekad nenustoti tobulėti, kad turėtų, ką pasakyti žmonėms, kuriems vadovauja.  Jis – ir muzikas, ir pedagogas, ir psichologas, dažnai ir aktorius, net vadybininkas.

Konservatorijoje prabėgo la­bai gražūs mano gyvenimo metai. Visada nešiojuosi širdyje šią mokyklą, žmones, su kuriais kartu brendome kaip asmenybės, nuostabius pedagogus, iš kurių kiekvienas padarė įtaką mano tolimesniam formavimuisi. Dabar, būdamas Kauno centre, Laisvės alėjoje, visuomet stengiuosi bent praeiti pro šį pastatą. Tai ypatingas jausmas.

Šiuo metu studijuoju Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Choro dirigavimo katedroje, prof. Česlovo Radžiūno dirigavimo klasėje. Po truputį pripratau prie miesto, čia sutikau ir savo mylimą žmogų, tad gyvenimas įgavo naujų spalvų. Taip pat pradėjau dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre choro artistu.  Dėl to esu labai laimingas ir dėkingas šio choro meno ir mano dirigavimo vadovui Č. Radžiūnui už tai, kad pasiūlė, pastūmėjo, pasitikėjo. Tai vienas profesionaliausių mūsų šalies muzikinių kolektyvų.

J. Šidlauskas mokosi choro dirigavimo specialybės. Asmeninio albumo nuotr.

– Esate įvairių su muzika susijusių konkursų nugalėtojas? 

– Besimokydamas konservatorijoje, kasmet dalyvaudavau mažiausiai viename respublikiniame ar tarptautiniame jaunųjų choro dirigentų konkurse. Visuose pelnytos pirmos ar antros vietos, Nacionaliniame Jono Aleksos jaunųjų choro dirigentų konkurse – trečioji vieta. Visada manysiu, jog tai daugiausiai mano puikios mokytojos Ramutės Štreimikytės nuopelnas.

– Bažnyčia – Jums taip pat neatsiejama gyvenimo dalis.

– Bažnyčia mano gyvenime atsirado, kai buvau maždaug dešimties metų. Iki tol tai buvo daugiau pramoga, vaikiškas smalsumas, mėgdavau nueiti su močiute. Pamenu, pakerėdavo bažnyčios didingumas. Tuo metu pradėjau ruoštis Pirmosios Komunijos sakramentui Kauno šv. Antano Paduviečio parapijoje. Išgirdau, kad berniukai kviečiami patarnauti šv. Mišioms. Buvau smalsus, iš visos grupės, atrodo, atėjau aš vienas.

Čia sutikau puikių žmonių. Ryškiausias – tai buvęs šios bažnyčios ilgametis zakristijonas, šviesaus atminimo Antanas Preikša, Jo Ekscelencijos vyskupo, taip pat ne per seniausiai baigusio savo kelionę žemėje, Juozo Preikšo brolis. Tą žmogų drąsiai vadinu antruoju seneliu. Preikšų giminė labai muzikali ir daininga. A. Preikša mokėjo groti vargonais, nepaprastai žavėjosi muzika ir labai mėgo muzikantus. Taigi aš, dešimtmetis  berniukas, tapau jo artimu globotiniu. Būtent šio žmogaus dėka pradėjau groti vargonais, jaučiau didžiulį palaikymą ir vis dar jaučiu. A. Preikšos dukra – operos solistė, Kauno valstybinio muzikinio teatro primadona Rita Preikšaitė. Dar muzikos mokykloje besimokydamas turėjau progą jai akompanuoti vargonais. Šis žmogus – taip pat vienas didžiausių mano globėjų muzikiniame kelyje. Jos dėka pažinau nemažai ryškių muzikos pasaulio asmenybių, pasirūpino ir pažintimi su būsimais mano pedagogais. Iki dabar Rita neretai mane kviečia jai akompanuoti bažnyčiose ir ne tik, nuoširdžiai rūpinasi ir visada padeda.

Taip ir likau bažnyčioje, neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos, nes joje užaugau, atradau tikėjimą, be kurio gyvenimas nebūtų toks, koks yra, sutikau nuostabius žmones.

Daug šiltų žodžių Julius pasakė apie parapijos kleboną kun. G. Maskolaitį. K. Putelio nuotr.

– Kokia pažintis su Jonava?

– Pažintis su Šv. apaštalo Jono parapija prasidėjo 2013 metais. Dirbti savaitgaliais per vasarą pakvietė parapijos klebonas, kun. Giedrius Maskolaitis. Tai labai nuoširdžiai bendraujantis, visada suprantantis, palaikantis, parapijiečių labai mylimas kunigas. Toji „viena vasara“ tęsiasi iki šiol. Praėjo penkeri metai.

– Koks jausmas giedoti nors nedidelėje koplytėlėje?

– Turėjau keletą pasiūlymų užsiimti tokia pačia veikla kitose Kauno ar Vilniaus gerokai didesnėse, puošnesnėse bažnyčiose. Tačiau vis lieku Jonavoje, nes jaučiuosi reikalingas, vertinamas. Tai labai svarbu bet kokiame darbe, o ypač – maldos namuose. Jaučiu dėkingumą tiek klebonui, tiek choristams. Matau jų džiaugsmą, visada sulaukiu padėkos žodžio. Taip pat matau ir nusiminimą, kai negaliu atvažiuoti dėl koncertų ar kitokių priežasčių. Tai labai branginu. Manau, kad toks nuoširdus bendravimas didesnėje bendruomenėje būtų mažiau juntamas, įmanomas. Tai pagrindinė priežastis, dėl ko dirbu  šioje parapijoje.

– Ar dėl savo jauno amžiaus nesulaukiate aplinkinių nuostabos?

– Dabar to beveik nebepastebiu. Nebent tų, kurie į koplyčią ateina retai, pavyzdžiui, laidotuvių metu. Jaunimo matau ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet matau. Tai labai džiugina, bendruomenė tampa gyvesnė. Džiugu, kad yra nemažai ir vidutinio amžiaus žmonių, kurie atsiveda vaikus, seneliai – anūkus.

– Ar šiandien jauni žmonės eina giedoti į bažnyčias, groti vargonais?

– Žinau keletą jaunų žmonių, pavyzdžiui, Muzikos akademijos studentų, giedančių bažnyčiose. Vienam tai – darbas, palengvinantis pragyvenimą, kitam – neatsiejama veikla, kuria užsiima, nes jaučia, kad tai prasminga, trečiam – viskas kartu.

– Su Jonava dar kas nors sieja?

– Čia gyvena mano krikšto tėvai. Tad šį miestą visada šiek tiek žinojau. Matau, kad Jonava gražėja,  nebėra tokia pilka. Įvažiavęs į miestą, pajunti jaukumą, kuris, manau, labai svarbus ir reikalingas.

KOMENTARAI