J. Roličienė: “Tikiuosi užauginti svajonių chorą”J. Roličienė su „natuke“ Lukrecija. Indrės Darelaitės nuotr.

J. Roličienė: “Tikiuosi užauginti svajonių chorą”

Jonavos kultūros centre (JKC) meninių veiklų atranda įvairaus amžiaus jonaviečiai. Štai patys mažiausi mūsų miesto gyventojai turi galimybę nemokamai lankyti vaikų popchorą „Natukai“. Pakalbinome šių muzikinių užsiėmimų iniciatorę, popchoro vadovę, JKC etnokultūros specialistę, režisierę Jurgą Roličienę.

Moksleivių prezidentas: „Raginsiu gimnazistus eiti tobulėjimo keliu“
Kaip ir kur šią vasarą atostogaujate?
Išgelbėti gyvūnai suteikia ir gyvenimo prasmę, ir laimę

– Papasakokite trumpai apie save. Kaip atradote muziką?

 – Esu nuostabaus vyro žmona, puikių vaikų mama, balsingo moterų vokalinio ansamblio vadovė, etninės kultūros sargas Jonavos kultūros centre. Dažnai keičiu plaukų spalvą, nes gyvenime reikia išbandyti viską, o kai truputį bijai, renkiesi saugų bandymo objektą (aut. past. – šypsosi). Taip ir su mokslais: istorijos, meno pedagogikos, chorvedybos ir muzikinio folkloro kokteilis, nes įdomu. O kiek kartų bandžiau nuo muzikos pabėgti! Bet vis grįžtu, nes tai – visose mano kūno ląstelėse. Ačiū mamai, kad kantriai mane mokė mylėti meną ir savo pašaukimą, nors nelinkėjo man kelio, kuriuo einu (pati daug metų moko vaikus muzikos ir žino, kaip tai yra sudėtinga), bet visada palaikė. Ir su vyru susipažinau dainuodama… Dabar galvoju, kad tikriausiai muzikos neatradau kažkokioje pakelėje, bet jau gimiau muzikai. Vienas – šeimai, vienas – bažnyčiai, vienas – tėvynei, taip sako? Aš – muzikai.

– Kaip kilo mintis suburti mažųjų dainuojančių jonaviečių būrį?

– Studijuodama dirigavau studentų chorui, kuriame buvo jaunų šeimų. Savo vaikus taip pat veždavausi į repeticijas. Susibūrė savotiškas šeiminis choras, kurio nariai kartu švęsdavo šventes, formavo tam tikras tradicijas – man tai išliko kaip tobulo kartų kolektyvo pavyzdys. Vėliau dirbau keliuose vaikų darželiuose. Žinodamas tokią mano patirtį, Jonavos kultūros centro direktorius pasiūlė vadovauti vaikų kolektyvui. Apsidžiaugiau – tikiuosi užauginti svajonių chorą. Mažieji dainorėliai susibūrė rudenį, tačiau, iš repeticijų laikotarpio išmetus šventines dienas ir gripo epidemiją, gyvuojame beveik keturis mėnesius. 

– Gretos palaipsniui mažėjo ar didėjo?

– Pirmąsias tris, keturias repeticijas negalėjau patikėti tuo, kas vyksta! Net nesapnavau, kad galiu surinkti tiek vaikų! Tačiau susibūrėme labai sudėtingu laiku – Kultūros centro kolektyvas tuo metu kūrė muzikinę pasaką kalėdiniam laikotarpiui, į kurią įtraukiau ir naują kolektyvą. Tai pakišo koją tvirtiems pirmiems žingsniams, nes repetavome labai dažnai, repeticijos (ypač bendros) buvo labai sudėtingos, ilgos ir varginančios, reikalaujančios ypatingos kantrybės, o tai nedažnai pasitaikanti būdo savybė, todėl greitai dalyvių sumažėjo. Labai dėkoju esamų „Natukų“ tėveliams už kantrybę ir pasitikėjimą, suprantu, kaip nelengva atiduoti vaiką į svetimas rankas. Galiu tik pažadėti: visada stengsiuosi, kad Jūsų atžalos su manimi jaustųsi gerai.

Mažieji „Natukai“ kalėdinio muzikinio vaidinimo metu „Kur pradingo dūda Jono?“. I. Darelaitės nuotr.

– Kaip gimė mintis pavadinti „Natukais“?

– Kolektyvo pavadinimas, priešingai nei idėja jį suburti, gimė spontaniškai. Nuo pirmųjų repeticijų mano kolegos juokais mažuosius vadino jurgučiais, o Kultūros centro dailininkė pašmaikštavo, kad jos vardu pavadintas kolektyvas atrodytų solidžiau, nes „renatukai“ panašu į „natukus“. Man pastarasis labai patiko, todėl pasiūliau kolektyvo narių tėvelius balsuoti dėl pavadinimo – tapome „Natukais“.

– Su kokiais sunkumais susiduriate repeticijų metu?

– Kartais mano pačios vaikai vis pasvajoja apie kokias nors antgamtines galias, o aš norėčiau gebėti stabdyti laiką. Kartais repeticijų metu būna taip gera, kad, akimirką sustojus ir padauginus tą jausmą keliskart, atrodo, visai savaitei nuotaikos ir jėgų pakaktų. Su vaikais dirbti labai sunku, bet man patinka – kiekvienas mano veiksmas, pastaba čia ir dabar duoda rezultatą. Kartais dainuojame vos trečdalį repeticijos laiko, nes daug kalbame, žaidžiame, todėl labai džiaugiuosi tėvelių kantrybe. Jie supranta, kad svarbu ne išmoktų dainelių skaičius, bet emocijos, kurias dainos ir jų atlikimas sukelia vaikams.

Būna ir jautrių, ir labai juokingų situacijų. Kartą tėvelis namo bandė išsivesti ne tą Viltę (kolektyve yra trys), Joris vis klausia manęs, ar esu ištekėjusi, o repeticijos pabaigoje dainuodami atsisveikinimo dainelę, visi kuo garsiausiai ir puikiausiai man išdainuoja eilutę „ir namo žygiuok!“, nors pačią dainelę dažniausiai dainuoju viena.

Repeticijų metu visada linksma. Kristinos Diemintaitės-Stepšienės nuotr.

– Kaip tėvai turėtų prisidėti prie geresnės popchoro kloties?

– Didžiausia pagalba būtų informacijos sklaidos kanalo sukūrimas. Dirbu labai dinamišką darbą. Kultūros centre nuolat vyksta įvairiausi renginiai, kuriuose dalyvauju, todėl ne visada laiku galiu informuoti apie repeticijų laiko pasikeitimą ar visiems perduoti informaciją, pavyzdžiui, apie pasirodymus. Paprasčiau tariant, ieškome „Natukams“ mamos ryšininkės – mokėsime šypsenomis ir dainomis, kartais – saldainiais.

– Kokie popchoro ateities planai?

 – Mes esame dar labai mažyčiai, todėl mūsų planai taip pat tik tokio svorio, kokį skruzdėlė panešti gali. Ruošiamės Mamos dienos koncertui ir populiariosios muzikos atlikėjų festivaliui „Spalvų gama“, kuris Jonavoje vyks birželio 1 dieną. Paskui atostogausime, o rudenį, būdami jau paaugę, veiklą planuosime toliau.

– Kokį tikitės užauginti kolektyvą? 

 – Labai sunku prognozuoti ateitį. Nemėgstu spėlioti, įvairios aplinkybės gali lemti likimą, bet svajonę apie kelių kartų kolektyvą, kuris išaugtų į bendruomenę, brandinau per ilgai, kad lengvai paleisčiau.

– Ar mažieji jonaviečiai dar gali įsijungti į choro gretas?

– Žinoma! Labai noriu, kad kuo daugiau vaikų pamiltų muziką, gerai jaustųsi dainuodami, turėtų galimybę pasirodyti scenoje. Todėl visų norinčiųjų laukiame antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 18 val. Jonavos kultūros centre. Apie repeticijų vietą visada atėjusius informuoja budėtojas. Būna, kad kaip tikrų tikriausios žvaigždės repetuojame scenoje, kartais – Meno galerijoje. Stengiuosi ne tik prisitaikyti prie Kultūros centro auditorijų užimtumo, bet ir sąmoningai keičiu repeticijų vietą, kad mažieji gebėtų orientuotis vis kitoje aplinkoje. To labai reikia vykstant koncertuoti už Kultūros centro ribų.

– Draugaujate ir su kitais kolektyvais – Šveicarijos mažaisiais dainorėliais. Gal esate numačiusi kitų bendrų projektų?

– Džiaugiuosi, turėdama galimybę bendradarbiauti su įvairiais kolektyvias. Ačiū Kultūros centro vadovui už galimybę savotiškai laužyti taisykles: jungiame skirtingų žanrų kolektyvus, kurdami koncertines programas. Su Šveicarijos kultūros centro kolektyvu drauge dainavome muzikinėje pasakoje „Kur pradingo dūda Jono?“, šiuo metu „audžiame“ idėją Mamos dienos koncertui gyvo garso pasirodymą sukurti su džiazo grupe ir šokėjais. Vis svajoju apie pasirodymą su mamomis, bet jas dar reikia „prisijaukinti“ – su vaikais lengviau.

– Ką savo mažiesiems ugdytiniams ir sau palinkėtumėte?

– Visiems linkiu bendraminčių ir gerbėjų.

– Ačiū už pokalbį.

KOMENTARAI