J. Lekavičienė: esu viena iš jūsų – gimusi ir augusi Jonavoje

J. Lekavičienė: esu viena iš jūsų – gimusi ir augusi Jonavoje

Vilniuje gyvenanti ir mokytoja dirbanti jonavietė Janina Lekavičienė (Mazgelytė) prisipažįsta, kad nemažėja tėviškės trauka. Artėjant prie Jonavos, visada stipriau ima plakti širdis, apima jaudulys, nes čia laukia netrukus 80-metį minėsiantis tėtis Vytautas, jo namuose pasimato su seserimi Aiste ir jauniausiu broliu Gvidu. O draugėn susirinkus, atgimsta prisiminimai apie ne laiku į Anapilį išėjusį vyriausiąjį brolį Dainių ir prieš porą metų Amžinybėn iškeliavusią mylimą mamą Stasę. „Malonu pasidalyti mintimis apie laiką, prabėgusį Jonavoje“, – sako J. Lekavičienė.

Pabėgėlių priėmimo centre – taiku ir ramu
Kūrėjas ilgai slėpė savo talentą
Baudžiamosios bylos: rajone dominavo vagystės ir plėšimai

Tikroji versmė

„Gimiau 1972-ųjų metų pavasarį Jonavoje, miškininkų Stasės ir Vytauto Mazgelių šeimoje. Buvau antrasis vaikas – augo dvejais metais ir dviem dienomis vyresnis  brolis Dainius, išmokęs mane žaisti stalo tenisą, krepšinį ir futbolą, kvadratą ir šaškėmis, net po medžius laipioti ir slidinėti. O gimus Aistei ir Gvidui, mes, vyresnieji, padėjome savo tėveliams auginti mažuosius“, – prisimena moteris.

Jos atmintyje įstrigę šviesūs ir šilti miškų ūkio gyvenvietėje įsikūrusių žmonių santykiai: vieni kitus pažinojo, bendravo, žaidė, šventes švęsdavo, o kiemo vaikai su kūrybingomis mamomis ruošdavo naujamečius vaidinimus ir koncertus. „Jautėmės artimi, tarsi būtume vienos šeimos nariai“, – kalba p. Janina.

Šiandien žmonės susvetimėję, dažniausiai rūpinasi tik savo reikalais, o anie vakarėliai ir visai užmiršti. Net gimtųjų namų gatvės pavadinimas kelis kartus keitėsi – vadinosi Spalio revoliucijos, vėliau – J. Basanavičiaus, o šiandien – Miškininkų. J. Lekavičienės nuomone, sugrįžta prie tikrosios versmės – šią gyvenvietę kūrė, čia apsigyveno, teritoriją apželdino tikri miškininkai.

Įdomi vaikystė

Nuo mažens miškininkų dukrą lydėjo sąlytis su gamta. Uogaudama, grybaudama, tėčio tėviškėje (Dzūkijoje) rinkdama vaistažoles, iš tėvų ji sėmėsi gamtos stebuklų pažinimo ir patirties. Ir dabar šlama liepos, kadaise pasodintos gyvenvietėje, už daržų, ties Jonavos geležinkelio viaduku ošia Atminimo parkas, kurį 1990-aisiais sumanė įkurti  jos mama kartu su šviesios atminties inžinieriumi Antanu Jakštu. Čia yra ir Janinos indėlis – gera prisiglausti prie savo pasodinto medžio.

„Ir savo kieme, sode, darže, ir pas senelius į Dzūkiją ir Suvalkiją važiuodavome – sodinome ir kasėme bulves, daržus ar gėlynus ravėjome, uogas skynėme, obuolius rinkome, šieną grėbėme ir krovėme, net malkas skaldėme, su broliu lenktyniaudami, kuris daugiau ir greičiau priskaldys. Auginti keturis vaikus tėveliams buvo nelengva, bet kai mūsų daug, tai ir kibiras mėlynių ar aviečių kaipmat prisipildydavo“, – gyvais prisiminimais dalijasi J. Lekavičienė.

Tėvai vaikus dažnai vesdavosi į Jonavos kultūros rūmus žiūrėti spektaklių, kartu su miškų ūkio darbuotojais Mazgelių šeima važiuodavo į Vilniaus, Kauno, Panevėžio dramos teatrus, nepraleisdavo koncertų Jonavos baldų kombinato klube.

„Abu buvo šviesuoliai – tėtis mėgo dainuoti, o mama turėjo kūrybinę gyslelę, laisvalaikiu rašė straipsnius tuomečiam „Jonavos balso“ laikraščiui, buvo ilgametė visuomeninė korespondentė, bendravo ir su poezijos klubo „Šaltinis“  nariais“, – tęsia pasakojimą Janina.

Moksleiviški metai

Nuostabių prisiminimų paliko metai, prabėgę Jonavos 3-iojoje vidurinėje mokykloje  (dabar – „Lietavos“ pagrindinė). Pedagogų kolektyvas ne tik mokė, bet ir augino, brandino kaip žmogų. J. Lekavičienė su pagarba mini buvusias mokytojus: lituanistes A. Gulbinienę ir E. Kilijonienę, chemijos mokiusią direktoriaus pavaduotoją E. Želnienę, vokiečių kalbos mokytoją V. Palaimienę, matematikę K. Venckuvienę, fiziką K. Jakštą, klasės auklėtoją G. Švėgždę, dėsčiusią rusų kalbą.

„Mokytojai man suteikė ne tik žinių, kurių įgijusi vėliau galėjau nesibaimindama studijuoti sostinėje, bet ir gyvenimiškos patirties – skatino mąstyti, domėtis ir atsirinkti, kas svarbiausia“, – dėkoja buvusiems mokytojams šiandienė pedagogė.

Būta ir pokštų, koks jaunimas be jų? Kartą bendraklasiai į kabineto durų spyną prikišo degtukų tiek, kad nebebuvo galima jos atrakinti. Bet mokytoja nepasimetė – atsinešė kėdę iš gretimo kabineto, ir visi į klasę sulipo pro atidarytą langą iš lauko pusės. Tik staliui ilgokai teko padirbėti, kol sutvarkė spyną. Iki šiol tebeskamba dvyliktokams pasakyta mintis, kad vaikinas nebūtinai turi nešti dovaną moteriai ar merginai, bet padovanoti gėlę visada privalo.

Naujas puslapis

Neužmirštamos 1988-ųjų darbo ir poilsio stovyklos Šiluose akimirkos, kai mokiniai kartu su mokytojais L. Kulitiene, H. Briedžiu, A. Dambrausku, laikydamiesi lietuvių tradicijų, šventė Jonines. Iki šiol prisiminimuose tebeskamba auklėtojos G. Švėgždės dainos ir gitaros stygų skambesys, o reti, bet šilti susitikimai skatina džiaugtis gyvenimu, vertinti ir branginti tikrumą, paprastumą, buvimą šalia.

J. Mazgelytė – Sąjūdžio laikų, Atgimimo laidos abiturientė, baigusi mokyklą byrant Sovietų sąjungai. Pokalbiai apie laisvę, nepriklausomybę, į mokymosi programas grįžtanti egzodo literatūra ir jos autoriai, Lietuvos kunigaikščiai ir tremtinių tema – visa vėrėsi tarsi naujas tautos istorijos, kultūros ir gyvenimo puslapis: atsidengė tai, kas buvo nutylėta, bet išsaugota. „Žvelgiant iš laiko perspektyvų atgal, turbūt simboliška, kad mes, dvyliktokai, 1990-ųjų pavasarį mokyklos vidiniame kieme pasodinome ąžuoliuką – šventą lietuviams ir Lietuvai medį. Jis auga, žaliuoja, šakojasi ir mena mūsų jaunystę“, – pasidžiaugia jonavietė.

Prie šaškių lentos

Besimokydama Jonavos 3-iojoje vidurinėje mokykloje, daug laisvalaikio moksleivė skyrė baldų kombinato klube veikusiam „Klevo“ šaškių būreliui. „Treneris Vladas Krejaras – vienas iš tų gyvenimo mokytojų, kurio niekada nepamiršiu. Jis mokė ne „kalti“ debiutų teoriją atmintinai, bet skatino mąstyti, apgalvoti kuo daugiau galimų varžovo ir savo ėjimų variantų“, – pasakoja J. Lekavičienė.

Jai sekėsi puikiai – nuo 3 iki 12 klasės dalyvavo įvairiose komandinėse ir asmeninėse varžybose, aplankė daug šalies miestų ir miestelių, su bendraminčiais gynė ne tik mokyklos, bet ir rajono garbę visoje Lietuvoje.

Meilė ir pagarba literatūrai, polinkis ir gebėjimas kurti eilėraščius merginą atvedė į lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas).

Laisvalaikio aistra

Pašėlęs tas laiko bėgsmas. Moksleiviški ir studijų metai negrįžtamai nutolo. Tik vidinis balsas vis šaukia pavartyti senus laikraščius, albumus, sėsti prie dienoraščio ir jame į eilėraštį suguldyti pačius nuoširdžiausius žodžius. Janina prisipažįsta, kad didžiausia jos laisvalaikio aistra esanti fotografija. Moterį labiausiai vilioja gamtos vaizdai.

„Už tėviškės šviesą, gyvus takų takus, meilę ir gerumą esu dėkinga savo tėveliams, šeimai ir mokytojams, vaikystės kiemo ir klasės draugams, kaimynams, miškams ir pievoms, obelims ir šulinio, esančio prie namų, vandeniui, pažįstamiems ir nepažįstamiems, kurie augina, kuria ir gražina Jonavą, rūpinasi kultūra, istorija, atmintimi ir jos išsaugojimu. Ačiū didžiajam Kūrėjui – jo dėka esu Janina, gimusi ir augusi Jonavoje“, – atsisveikina J. Lekavičienė.

 

KOMENTARAI