J. Butkevičius: „Aš visada sergu už Lietuvą“Akimirka Meksikoje, prie Teotihuakano piramidės. Asmeninio albumo nuotr.

J. Butkevičius: „Aš visada sergu už Lietuvą“

Dumsiškių k. (Šveicarijos sen.) tėvų sodybą prižiūrintis ir puoselėjantis Jonas Butkevičius, profesorius, technikos mokslų daktaras, šį rudenį pasitinka 70-ies metų sukaktį. Visą gyvenimą lydimas kelionių aistros, o pastaraisiais metais daugiausia laiko praleidžiantis prie molberto, jis pabrėžia, kad „gyvenimas – nuostabi pasaulio pažinimo kelionė“. Ruošdamasis naujai savo tapybos darbų parodai, rengiamai asmeninio jubiliejaus proga Vilniuje, Pylimo galerijoje, kraštietis pasidalijo savo įžvalgomis apie nueitą gyvenimo atkarpą.

Išrinktoji Lietuvos Janina: „Tas vardas – grožių grožis“
Kai kelią rodo ne akių, o širdžių šviesa
Paralelinės tikrovės, gyvuojančios Jonavos mieste

Pėsčiomis po Lietuvą

Vienu svarbiausių laikotarpių  J. Butkevičius laiko keliones pėsčiomis po Lietuvą drauge su tėvais – tai buvęs impulsas vėlesniems gyvenimo pokyčiams. „Būdavo, einame palei Šušvės upę, o nuo kito kranto atskrieja sutartinių melodijos. Ir negali nesustoti, negali neįsiklausyti – tai tarsi žingsnis į mūsų tautos kultūros pažinimą, – mįslingai pasakoja pašnekovas. – Tėvai man buvo draugai iš didžiosios raidės. Kelionių aistra ir užgimė tada“, – dalijasi prisiminimais profesorius.

Anot jo, pasaulį pažinti galima tik keliaujant. Dar būdamas vaikas, rinko pašto ženklus, kurie patraukė jo dėmesį į pasaulio valstybes. „Įvairioje literatūroje ieškodavau simbolio, pavaizduoto ant pašto ženklo. Nematoma jėga traukė mane susipažinti su šalimis, kurios man visiškai nebuvo žinomos“, – pasakoja J. Butkevičius.

Sovietmečiu jis tegalėjo išvykti tik į Tarybų Sąjungai priklausančias respublikas – išmaišė jas visas, nepaisydamas pavojų, kopė į kalnus ir baidarėmis leidosi plaukti kalnų upėmis. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir atsivėrus visai kitoms galimybėms pasižvalgyti po pasaulį, aistringas keliautojas nėrė į keliones – aplankė per 70 pasaulio valstybių.

Išbandymas kalnuose

Nuo ketvirtos klasės lankęs futbolo treniruotes ir dalyvavęs varžybose, J. Butkevičius akcentuoja, kad sportas jam gyvenime labai padėjo.  Iš atminties neišdyla kopimas į Kilimandžaro viršukalnę. Pasiekti tarp debesų įstrigusią aukštumą, anot pašnekovo, yra tam tikras atskaitos taškas, leidžiantis įvertinti savo jėgas ir labiau pažinti save.

Ši patirtis jam labai pravertė ir kalnuose, susidūrus su nenumatytais sunkumais. Geras fizinis pasiruošimas išgelbėjo ir tada, kai, kopdamas į Kilimandžaro viršukalnę, esančią beveik 6 km aukštyje, įveikęs maždaug  5,2 km, susirgo kalnų liga.

„Supratau, kad turiu valdyti situaciją. Psichologiškai save įtikinau, kad sau iškeltą tikslą pasiekti privalau – turiu įkopti į viršukalnę. Tikėjau Aukščiausiojo pagalba, todėl iš širdies pasimeldžiau, ir Dievas atvėrė man kelią kopti aukščiau – vėl buvau tokios pat savijautos, kaip ir ruošdamasis šiai kelionei“, – prisimena J. Butkevičius.

J. Butkevičius prie savo eksponuojamų paveikslų Pylimo galerijoje. 2016 m. Asmeninio albumo nuotr.

Posūkis į tapybą

Pasak dr. J. Butkevičiaus, posūkis į tapybą nėra atsitiktinis – šį pasirinkimą bus nulėmę iš tėvo perimti genai. Antra vertus, su tapyba jis yra susijęs visą gyvenimą, nes stebėjo, kaip ant drobės tėtis Pranas savo ranka išvedžioja įvairius vaizdus, kuriuos matydamas negali atsigrožėti natiurmortu, peizažu ar kitos tematikos darbu. „Kartais tėvo tapybos pamokas patirdavau tiesiog gamtoje – nuvažiuodavome prie Žaliųjų ežerų, kur ant molberto ištiestoje drobėje rasdavosi vaizdai. Pertraukėlių metu prisirinkdavau vynuoginių sraigių ir, norėdamas būti panašus į tėtį dailininką, dažais išmargindavau jų namelius įvairiais raštais – tokias spalvingas paleisdavau į laisvę. Dar mokydamasis pradinėse klasėse, puikiai valdžiau pieštuką ir labai gražiai piešiau“, – mąsto P. Butkevičiaus palikuonis.

Didelę įtaką panirti į tapybą J. Butkevičiui padarė jo dėdė dailininkas prof. Vladas Karatajus, išleidęs tapybos technikos vadovėlį, kuriuo naudojasi ir šių laikų studentai.

„Aš dažnai lankydavausi jo studijoje ir sodyboje Dzūkijoje, prie Daugų ežero. Dėdė tapydavo ir namuose, ir keliaudamas po Dzūkiją. Tad man šios pamokos įgijo neįkainojamą reikšmę. Beje, mane, devintos klasės moksleivį, V. Karatajus kalbino stoti į tapybą. Bet pabijojau: o jeigu neįstosiu? Tad, baigęs vidurinę mokyklą, pasirinkau urbanistiką. Bet visą gyvenimą mokiausi būti menininku – studijavau knygas apie dailę, bendravau su dailininkais, keliavau drauge“, – prisipažįsta J. Butkevičius.

Pradėjęs tapyti, J. Butkevičius sakosi svajojęs surengti tegul ir nedidelę, bet nors vieną savo paveikslų parodą.  Antraip – kam būtų reikėję gadinti dažus? Tačiau realybė buvo visai kita – per trejus tapytojo veiklos metus buvo surengtos septynios personalinės parodos, netrukus pakvies ir aštuntoji. Pašnekovas ypač džiaugiasi pavasarį Raudondvario pilyje surengta bendra jo ir tėčio Prano tapybos darbų paroda „Kartų spalvos“.

Teisės parduoti nebus

Pašnekovas šmaikštauja: turįs dvi rezidencijas, tad jaučiasi esąs kaip koks karalius ar grafas. Mat profesorius vieną pusę metų gyvena Dumsiškiuose, kitą pusę – bute Vilniuje.

Nieko negali būti brangiau už tėvų sodybos atminimą.  Vienintelio Janinos ir Prano Butkevičių sūnaus iniciatyva namai atsigavę ir atjaunėję. „Čia – mano širdis. Labai troškau sodybą atgaivinti. Žiemą, kai išvykstu į Vilnių, kur butą esu pavertęs tapybos dirbtuvėmis, namus prižiūri geri žmonės. O be gyvybės kiemas Dumsiškiuose vis tiek nelieka –  tuomet čia karaliauja du katinai ir šuo. Kokį kartą per mėnesį aš taip pat atvažiuoju pasidairyti, bet pabūnu kelias valandas, pasišneku su keturkojais – ir atgal. Būstas Vilniuje ir tėvų sodyba Dumsiškiuose – du lygiaverčiai mano namai“, – pakiliai kalba pašnekovas.

Ar nevertėtų parduoti vieno jų? Ne, J. Butkevičius sako, kad apie tai negali būti nė kalbos. Kol būsiąs pajėgus išlaikyti butą Vilniuje, jį saugosiąs ir turėsiąs. „Ten mano draugai, ten daug renginių, muziejų, pažįstamų dailininkų, kurie mane globoja, pataria, išsako savo poziciją, – samprotauja menininkas. – Namų Dumsiškiuose taip pat neparduosiu. Mane kankina viena problema – neturiu palikuonių. Kam juos palikti? Mano siekis, kad šie namai išliktų kaip muziejus, kur galėtų sueiti giminės, draugai, susibėgti dailininkai. Net testamente, jeigu kam nors šią Dumsiškių sodybą užrašysiu, teisės parduoti nebus“, – pabrėžia J. Butkevičius.

Aktyvus bendruomenės narys

J. Butkevičius neužsidaro Dumsiškių kaime, bet yra aktyvus Šveicarijos bendruomenės pagalbininkas. Jis yra sukūręs Šveicarijos herbą, gyvenvietės centre įgyvendintas jo akmenų parko projektas, įamžinęs visus šiame krašte gyvenimą kadaise kūrusius ir dabar dar gyvus kaimus. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga netoli seniūnijos iškilo koplytstulpis pagal profesoriaus parengtą projektą. Vadovaujantis jo siūlymais ir idėjomis, neseniai Šveicarijos gyvenvietėje atidengtas akmeninis paminklas šio krašto savanoriams, kovojusiems už Lietuvos laisvę 1919–1920 m., atminti.

J. Butkevičius yra suprojektavęs ir savo lėšomis Lietuvoje pastatęs penkis koplytstulpius ir vieną kryžių (du koplytstulpiai stovi Dumsiškių k., vienas kryžius ir koplytstulpis – Skarulių kapinėse). Jo suprojektuotas ir su keliautojais į kalnus pastatytas kryžius ant Kryžių kalno, netoli Šiaulių.

Žmogaus priešas – pavydas

Pašnekovas prisipažįsta esąs labai jautrus, tiesiog nujaučiąs netikrą šypseną, pavydų žvilgsnį ir veidmainiavimą. Didžiausiu kiekvieno žmogaus priešu menininkas įvardija pavydą, kuris klesti ir šiandienėje Lietuvoje. Anot jo, į karjeros viršūnes neretai moka prasmukti asmenys, neturintys toje srityje nei talento, nei sugebėjimų. „Mūsų šeimoje buvo labai vertinamas teisingumo jausmas. Išmokau jausti, kada žmogus sukčiauja, o ypač kada kenkia valstybei – tada manyje užverda kraujas, galiu net ir aštresnį žodį pasakyti. Bet visada atleisiu tam, kuris prisipažins klydęs ir atsiprašys“, – pabrėžia pašnekovas.

Pasak J. Butkevičiaus, jo, gimusio po Šaulio ženklu, genuose užprogramuota judėti, keliauti, kuo daugiau pažinti ir puoselėti meną. „Esu Lietuvos ir Europos Sąjungos pilietis. Man visai nesvarbu, už kurią mūsų šalies krepšinio komandą sirgti – aš visada sergu už Lietuvą“, – atsisveikindamas sako lietuviškosios Šveicarijos garbės pilietis J. Butkevičius.

KOMENTARAI