Išvyko laimės ieškoti su 150 eurų kišenėje

Išvyko laimės ieškoti su 150 eurų kišenėje

Buvęs jonavietis Justas Vaidogas po studijų Jungtinėje Karalystėje kone tuščiomis kišenėmis „aklai“ išvyko į Vietnamą ir Tailandą, įvairiais būdais uždarbiaudamas ir savanoriaudamas sugebėjo pamažu priprasti prie gyvenimo Pietryčių Azijoje, o šiuo metu vėl sugrįžo į Didžiąją Britaniją. Justas portalui „Kvepia Kelionėm“ papasakojo apie patirtus įspūdžius.

Šeimos galva N. Šalūga: „Išdrįskite – ir sėkmė tikrai ateis“
Po Mendelsono maršo šėlsta vestuvių muzikantai
Oksana Eitminavičienė: „Esu žmogus, kuris drįsta“

Justas Vaidogas

Kaip iki išvykimo klostėsi Tavo gyvenimas?

– Šiame pasaulyje kojomis žemę minu daugiau nei 22 metus. Gimiau ir užaugau visai šalia Kauno, devintame pagal gyventojų skaičių Lietuvos mieste – Jonavoje. Gimtajame mieste baigiau Jeronimo Ralio gimnaziją, o po mokyklos išvykau į Jungtinę Karalystę studijuoti milijoninio Birmingamo miesto universitete. Trejus metus studijavau filmų technologijas ir vizualinius efektus bei įgijau bakalauro diplomą. Tačiau stačia galva nepuoliau ieškoti laimės kino industrijoje, o praėjus vos keletui dienų po diplomų įteikimo, išvykau į Ispanijai priklausančias Kanarų salas, apsistojau Tenerifėje.

Čia praleidau tris nuostabius ir velniškai karštus vasaros mėnesius, per kuriuos sutikau daug nuostabių žmonių bei susipažinau su vienu didžiausiu gyvenimo malonumų tapusiu banglenčių sportu. Tenerifėje turėjau galimybę praktikuotis su patyrusiais šio sporto entuziastais ir instruktoriais. Mainais už suteiktas žinias turėjau atiduoti ir šiek tiek savęs: kūriau banglentininkų klubui reklaminius filmukus, rūpinausi jų socialiniais tinklais, atlikau fotografo funkcijas ir kitaip aktyviai prisidėjau prie klubo veiklos.

Po šių mėnesių laukė  tolimas Vietnamas, į kurį išvykau tiesiai iš Tenerifės. Prieš kelionę nebuvau grįžęs nei į Jungtinę Karalystę, nei į Lietuvą, kurioje gyvena mano šeima. O šiaip mano kelionė tęsiasi jau ketverius metus, kadangi nuo 2013 metų į Lietuvą buvau grįžęs tik keletą kartų labai trumpam laiko tarpui.

– Kokių tikslų vedinas keliauji?

 Iš tiesų keliauti norėjau visą savo gyvenimą. Ir ne skraidydamas pirmąja klase ir gyvendamas geruose viešbučiuose, o liedamas prakaitą, išgyvendamas be didelių finansinių sąnaudų. Tiesiog norėjau pažinti save, ištrūkti iš komforto zonos ir pažinti tolimiausius savo asmenybės kampelius. Būtent tai šiuo metu man ir pavyksta daryti. Vaikystėje gyvenau įprastai, kaip ir didžioji dalis mano bendraamžių, o tolimiausia vieta, kur galėjau nuvykti savarankiškai, buvo Kaunas. Tuomet šis miestas atrodė labai egzotiškas ir modernus, neįprastas. Iš tikrųjų tiek mano požiūris, tiek galimybės išvykti pasikeitė, kai pradėjau studijuoti ir dirbti Anglijoje. Suderinti studijas ir darbą pradžioje buvo nelengva, neretai teko dirbti naktimis, keliauti į universitetą pamiegojus vos keletą valandų. Tačiau buvau laimingas, propagavau savo paties susikurtą nepriklausomą gyvenimo būdą. Praėjus keletui mėnesių supratau, kad galiu sau leisti daugiau, nei susimokėti būsto nuomą ir sočiai pavalgyti. Nuo tada kelionės tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

Vietnamas, asm. albumo nuotr.

– Kokias šalis esi aplankęs?

– Per trejus studijų metus, be Anglijos, teko mėgautis Portugalijos ir Tenerifės saule bei žydrais Atlanto vandenimis. Taip pat grožėtis Airijos kraštovaizdžiu bei lankytis politinėje Europos sostinėje Belgijoje. Per laiką, praleistą Azijoje, taip pat teko lankytis Malaizijoje, Indonezijoje. Taip pat turėjau įsimintiną kelionę į Islandiją, kurioje keliavome pėsčiomis ir gyvenome palapinėse pačiose gražiausiose salos vietose.

– Visą laiką leidi vienas?

– Keliaudamas niekada nesijauti vienišas. Daugybė žmonių, norinčių tave pažinti,  žengia tuo pačiu keliu, įveikia tuos pačius iššūkius.

– Ar nebuvo baisu taip staiga išlįsti iš komforto zonos?

– Žinoma, kad buvo šiek tiek neramu. Nuvykau į kitą pasaulio kraštą su 150 eurų kišenėje ir be jokio aiškaus plano. Prieš tai pabandžiau surinkti šiek tiek lėšų savo kelionėms iš draugų ir pažįstamų, padedamas „Go fund me“ internetinės kampanijos. Nors ir gavau vos keliasdešimt eurų, esu nepaprastai dėkingas tiems, kurie padėjo. Jų dosnumo dėka galėjau prasimaitinti kone dvi savaites, kol ieškojau savanoriavimo vietos Vietname.

– Kaip sekėsi prisijaukinti tą egzotišką aplinką?

 Teko adaptuotis prie visiškai naujos kultūros. Nors dažnai kišenėje neturėjau nei cento, buvo nuostabu gyventi čia ir dabar. Beje, keliaudamas nejučia tapau vegetaru ir jau kurį laiką nevalgau mėsos.

– Galbūt ragavai itin neįprastų patiekalų?

– Teko ragauti žiogų ir varlių. Esu sulaukęs nemažai pasiūlymų valgyti šunienos, kas Lietuvoje ar Europoje yra nepriimtina, bet, deja, yra ganėtinai populiaru šiaurės Vietname. Viena ekstremaliausių pramogų – paprasčiausiai važiuoti motoroleriu užkimštomis Vietnamo didmiesčių gatvėmis, nes niekur kitur nesu matęs tiek daug motorolerių vienoje vietoje. Sėdėdamas ant dviračio žirgo jautiesi taip tarsi kiekviena tavo kelionė būtų paskutinė.

– Patiekalas, kurį būtina paragauti?

– Maistas  yra nuostabus, o paragauti būtina lipnius ryžius su mango vaisiaus gabalėliais!

– Kur paprastai apsistoji keliaudamas?

– Dažniausiai apsistoju pas vietinius gyventojus, padėdamas jiems buityje, ir už tai gaudamas maistą bei pastogę. Manau, tai yra geriausias būdas pamatyti šalį vietinio akimis ir įgyti naujos gyvenimiškos patirties. Sukuosi taip, kaip tuo metu yra parankiausia.

– Kokius išskirtum esminius žmonių skirtumus?

 Mano asmeninė subjektyvi išvada: kuo piečiau, tuo žmonės laimingesni. Neįtikėtina, kaip oras daro įtaką mūsų nuotaikai, gyvenimo kokybei. Netgi muzika – nuo norvegiško „metalo“ iki ispaniškos „salsos“ ir afrikietiškos „djembe“ muzikos ritmų.  Dėl to nė kiek nestebina ir faktas, kad čia žmonės uždirba mažiau, o pastarasis veiksnys lemia žemesnį ekonomikos lygį. Tuo tarpu šiauriau žmonės, atrodo, tik „daro“ pinigus ir „stumdo“ hantelius sporto salėje, bet pamiršta pasidžiaugti tikruoju gyvenimu.

– Kaip užsidirbdavai pragyvenimui?

– Pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis ten ilgą laiką buvo darbas internetu, montuojant vaizdo įrašus ir taip padedant smulkiajam verslui, kuris į mane kreipiasi. Didelių pinigų iš to uždirbti nepavyko, todėl visada stengiausi kažką daryti papildomai.

Teko dirbti anglų kalbos mokytoju pradinėje mokykloje Viet­name ir Tailande.

Buvo metas, kai keletą mėnesių neturėjau jokių pajamų, baigėsi pinigai, todėl teko šiek tiek pasiskolinti. Tačiau kelionės dėl to ir yra tokios vertingos. Tik sudeginęs visus laivus ir neturėdamas kuo išplaukti, surasi savyje stiprybės išgyventi negyvenamoje saloje.

Per pastaruosius metus man teko daug laiko savanoriauti – padėti statyti bambukinius namelius Malaizijos džiunglėse, dekoruoti privačių namų sienas bei kurti reklaminius vaizdo įrašus. Apskritai savanoriavau teko gal 8 skirtingose vietose. Tiems, kas ieško savanoriavimo arba darbo užsienyje, rekomenduoju apsilankyti portale Work Away, kuris, mano galva, yra geriausia interneto svetainė, siekiant susirasti darbą mainais į apgyvendinimą bei laikinų globėjų suteikiamą patirtį.

Taip pat esu sukūręs ir pamažu savo sukurtais filmukais bei nuotraukomis pildau internetinį puslapį Justasvaidogas.com, kuriame galite pamatyti  ir nemažai mano kelionių akimirkų.

Laurynas ŽIŽYS, kvepiakelionem.lt

KOMENTARAI