Išsipildžiusi svajonė – gyventi gamtoje ir priklausyti jaiDar vienas Giedrės pomėgis – tapyti paveikslus. Kęstučio Putelio nuotr.

Išsipildžiusi svajonė – gyventi gamtoje ir priklausyti jai

Yra žmonių, kurie nejučia susitapatina su gamta ir tampa neatsiejama jos dalimi. Atimk iš jų žolynų šlamesį, paukščių čiulbesį, vėjo gaudesį – ir nebežinos, kaip toliau gyventi. Tokia yra Giedrė Adomaitytė, prieš šešerius metus įsigijusi sodybą Naujasodžio kaime, Žeimių seniūnijoje, o savo valdas pavertusi nedideliu botanikos sodu.

Pirmoji „Lietuvos žinių“ nominacija – jonaviečiui
Šmaikštuoliui – pirmoji vieta
Jonaviečio Domanto Žukausko dovana Lietuvai

Namų paieška

Baigusi Žagarės (Joniškio r.) vidurinę mokyklą, mergina pasirinko pedagoginės pakraipos agronomijos-namų ūkio technologijų studijas Aleksandro Stulginskio universitete. Kelerius metus padirbėjusi pagal specialybę, pajuto, kad jai reikia to, kas susiję su gamta. Tad vėliau įniko į želdynų dizaino mokslus Kauno miškų ir inžinerijos kolegijoje Girionyse.

Didžiulis kiemas darbščių rankų pagalba virto mini botanikos sodu

„Mane nuo vaikystės traukė augalai, ypač gėlės. Gyvenome vienkiemyje, pamiškėje, tai visus takelius ir proskynas su broliu ir seserimi išvaikščiojome. Tėtis dirbo girininku, mama – agronome, domėjosi augalų priežiūra ir vegetacija. Jau tada įsiklausydavau ir į paukščių balsus, mėgindavau juos atskirti“, – prisimena Giedrė.

Dar studijų metais ji svajojo sukurti kažką panašaus į parką, margaspalvį rožyną savame kieme. Nuomodama būstą pakaunėje, mergina ir ten kapstė žemę, kurioje šaknis įleisdavo vis nauji augalai. Noras įsigyti savo kampelį, kuriame ji būtų šeimininkė, vis stiprėjo – važinėjo po kaimus, ieškodama sodybos, tinkamos  svajonėms įgyvendinti. „Jau tada turėjau viziją, kaip atrodys kiemas, tiesiog mačiau jį. Ieškojau namų pagal savo galimybes – kainą, žemę, patogumus. Sodyba Naujasodyje atitiko mano planus – ir vieta strategiškai patogi, nes dažnai darbo reikalais važinėju į Kauną, Vilnių, Jonavą, ir iki tėviškės keliais kilometrais arčiau kaip nuo Pakaunės. Taip ir atsiradau čia, šiuose namuose“, – pasakoja ji.

Išrankūs augalai

Naujoji šeimininkė, turėdama valdų viziją, nedelsdama ėmė kurti naują aplinką, nes visa sodybai priklausanti žemė buvo ariama, joje gyventojai augindavo įvairias daržoves. Visą rudenį į Naujasodį ji vežėsi augalus, puoselėtus Pakaunėje. Pasak pašnekovės, pradinė struktūra, kurią buvo suplanavusi, išliko ir iki šiol. „Atsiranda naujų idėjų, tad manoji vizija rutuliojama ir toliau“, – nusišypso Giedrė.

Šiandien kiemas labai panašus į mini botanikos sodą, kuriame žydi ir veši įvairiausi augalai. Netoli gyvenamojo namo žaliuoja natūralistinio stiliaus želdynas. Anot moters, ten yra sausesnė vieta, tad bandomojoje lysvėje paaiškėja, kurie žolynai auga geriau, kurie prasčiau, o kiti net ir visai sunyksta. Šiemet išdygo ir sužydėjo vaistinės ramunėlės, kurias šeimininkė buvo pasėjusi prieš kelerius metus, – bus vaistažolių. Čia pat auga margalapė taukė, varpinis lendrūnas, šalavijas, prie kadagio glaudžiasi melsva gumbenė, daug kitų gėlių.

Želdynų dizainerė atkreipia dėmesį, kad vieni augalai mėgsta smėlį, kiti – molį. Pavyzdžiui, rožės sunkiau auga smėlingoje žemėje, o įmirkusios dirvos nemėgsta bijūnai.

Rožių karalystė

„Labiausiai myliu rožes, jos tiesiog žavi, kai kurios yra gana reiklios, reikalinga didesnė priežiūra nei kitiems augalams. Žiemą būtina apdengti eglišakėmis, kad neiššaltų. Štai šios gražuolės peržiemojo gerai, tačiau jas iškankino sausra. Augo augo ir sustojo, žiedai nedideli. Truputį liūdna. Gyvendamas kaime, esi priklausomas nuo gamtos – negali nuspėti, ar bus šlapia, ar sausa. Tenka prisitaikyti“, – rodydama į krūmą rožių, patirtimi dalijasi moteris.

Rožynas išskirstytas įvairiose sodo vietose. Rožės susodintos pagal prigimtį grupėmis. Giedrė paaiškina, kad erškėtinės rožės nelabai reiklios, žiemai jų nereikia ir dengti. Floribundinės – žemaūgės, negailinčios žiedų iki rudens. „Kiek subtilesnės yra angliškosios, o senovinės labai maloniai kvepiančiais žiedais apsipila tik vieną kartą. Jas esu pasodinusi kartu su prieskoniniais augalais, nes kenkėjus atbaido eteriniai aliejai ir jie mažiau puola augalus“, – rodydama kiekvieną žolynėlį, pasakoja G. Adomaitytė, pridurdama, kad kvepiančių senovinių rožių žiedlapiai labai tinka arbatai.

Jos puoselėjamose valdose auga kelios magnolijos, kurių žiedų teko laukti net 10 metų. Augalų gausą paįvairina baltažiedė sedula, dekoratyvinė obelaitė, hortenzijos, japoniniai puošmedžiai, netradiciniai įdomios formos beržai, buksmedžiai, dekoratyviniai putinai, guoba, kurios pavėsyje galima išgerti arbatos puodelį. Šaknis į žemę įleidęs panašus į klevą dervamedis, kurio lapai rudenį nusidažo įvairiomis spalvomis.

Uoginių augalų įvairovė

Šeimininkė prisipažįsta mėgstanti visokias uogas.

„Geltonžiedės sedulos uogos po šalnų būna labai skanios. Auginu šilauoges, auksuotąjį serbentą, ankstyvomis uogomis džiuginantį sausmedį, itin skanias uogas vedantį sodinį šermukšnį, cidoniją, kurios vaisiai kiek primena kriaušę ir svarainį. Labai saldžios, išvaizda panašios į gervuoges šilkmečio uogos. Šiemet pirmuosius vaisius dovanos abrikosas“, – supažindina želdynų žinovė, vedžiodama po išpuoselėtą teritoriją. Ateityje kraštovaizdį svajoja papildyti vandens telkiniu – nedideliu tvenkiniu.

Atskirame kampelyje galima paskanauti braškių, žemuogių, o netoliese vaisius brandina medlieva. „Tai valgomas augalas, vedantis panašias į mėlynes uogas. Beje, jos ne tik skanios, bet ir turinčios daug vitaminų. Turiu prisodinusi ir putinų – uogos patinka ne tik man, bet ir paukščiams, kuriuos pažįstu ir labai myliu“, – juokiasi šeimininkė.

Ornitologijos kursai

Giedrė yra ne tik želdynų dizainerė, bet ir Lietuvos ornitologų draugijos narė, baigusi specialius šios srities kursus, organizuojamus Lietuvos ornitologų draugijos ir Norvegijos NORD universiteto. Pasak pašnekovės, mokymai buvo labai įdomūs. Pavyzdžiui, Labanoro, Biržų giriose teko stebėti pelėdas, prie jūros – jūrinius paukščius, prie vandens telkinių – vandens sparnuočius, sekti sodybose gyvenančius skrajūnus.

„Beveik visus dabar giedančius galėčiau įvardyti – stebiu juos ir gerai pažįstu. Kartais pasiimu žiūronus, kad aiškiau matyčiau paukštelio snapo formą, plunksnų spalvas ir atspalvius. Štai ir dabar girdisi medšarkės balselis, giedantis dagilis, tošinukė, inkile  peri juodagalvė devynbalsė… Apima neapsakomas jausmas matant, kaip žiemą putinų uogų lesti renkasi svirbeliai, strazdai – pasakiškas grožis. Sodyboje auga daug įvairių medžių, tad ir paukščių čia netrūksta“, – pasidžiaugia pašnekovė.

Prakalbo kitos mūzos

Šeimininkė sako, kad jai patinka, kai supa ne tik pievelė, gėlės, bet ir įvairūs medžiai, duodantys pavėsio ir kvapų. Moteris pripažįsta, kad visą sodą sutvarkyti reikia laiko. Jeigu į darbą važinėja visą savaitę, aplinkai tenka skirti savaitgalį. Bet tai nėra problema.

„Jeigu būčiau bedarbė, visą save atiduočiau šiai aplinkai. Man tai malonumas, atsipalaidavimas ir džiaugsmas – paukščiai čirškia, gėlės kvepia. Visa tai – mano pašaukimas. Esu labai patenkinta tuo, ką darau“, – šypsosi ji.

Gamta Giedrei – įkvėpimo šaltinis, tad kartais sėda prie popieriaus ir sukuria vieną kitą eilėraštį. Matyt, atbudo pomėgis poezijai, kuriai kažkada buvo neabejinga jos mama. Beje, taip prabyla gamtos stebuklų pakylėta dvasia. Neseniai gamtininkė pradėjo tapyti – ant drobės dažniausiai persikelia rožių žiedai. Šio meno paslapčių Giedrė sėmėsi Neringos Dambrauskienės Žeimiuose vedamuose užsiėmimuose. Ir dar ne viskas – savo eilės laukia gitara, kol kas šiems mokslams tam laiko pritrūksta. Želdynų dizainerė aktyvi ir skautų veikloje – tai taip pat susiję su gamta.

„Iki šiol savo svajones sugebu įgyvendinti. Šiandienis gyvenimas – mano džiaugsmas. Gyvenu gamtoje ir priklausau jai“, – atsisveikindama sako G. Adomaitytė.

 

KOMENTARAI