Iškilmingai pagerbė Kulvos krašto savanoriusNuo šiol Kulvos krašto nepriklausomybės kovų savanorius primins atminimo lenta ir kasdien plazdanti Lietuvos vėliava. Karolinos Petrenčiuk nuotr.

Iškilmingai pagerbė Kulvos krašto savanorius

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio sukaktis Kulvoje paminėta netradiciškai. Vasario 16-osios išvakarėse prie parapijos namų atidengta atminimo lenta 1919–1920 m. nepriklausomybės kovų Kulvos krašto Vyčio Kryžiaus kavalieriams ir savanoriams. Joje iškaltos 26 kovotojų pavardės.

Ruduo dosniai atskleidė miestiečiams savo pintines
Žydų diaspora: iš Šventosios Žemės į Jonavą ir atgal
Joninės nubildėjo ugnies nušviestame slėnyje

Tinkamiausia proga

Idėjos sumanytojas Kulvos seniūnas Ramūnas Gudonavičius akcentavo, kad minimas šimtmetis – ne paprastas gimtadienis, bet šalies valstybingumo kelyje viena svarbiausių datų, simbolizuojančių mūsų stiprybę.

Gimęs ir augęs Kulvoje, jis domėjosi šio krašto praeitimi, ieškojo medžiagos apie čia gyvenusius savanorius. „Šiandien sunku įsivaizduoti, kad atsirado tiek drąsuolių, siekusių išsaugoti nepriklausomą Lietuvą, – dalijosi mintimis R. Gudonavičius. – Tuo metu, galima sakyti, valstybės, kaip tokios, ir nebuvo, juk tik 1904-aisiais atgauta lietuviška spauda, prieš lietuvybę stojo įvairūs priešai. Bet vyrai, nebijodami mirties, telkėsi į kovą už Lietuvą. Esu įsitikinęs, kad valstybės 100-metis – geriausia proga pagerbti Kulvos krašto savanorius.“

Seniūno pasiūlymui pritarė vietos bendruomenės nariai, idėją palaikė visos Kulvoje veikiančios įstaigos ir visuomeninės organizacijos. Ne vieną kartą organizatoriai svarstė, kur rasti tinkamiausią vietą atminimo lentai? Vieni siūlė ją įrengti buvusio dvaro, kuriame gimė ir augo kultūros šviesulys Abraomas Kulvietis, parke.

„Pasikalbėjome su klebonu Raimundu Kazaičiu ir nusprendėme, kad tinkamiausia vieta savanoriams įamžinti būtų aikštelė prie parapijos namų, šalia bažnyčios, kur dvelkia sakralumu, kur bendruomenė tradiciškai susirenka per Sekminių šventę. Be to, aikštelę prižiūri seniūnija, tad šiuo paminklu ir visa aplinka visada bus pasirūpinta. Antra vertus, daugiausia savanorių ginti Lietuvos nepriklausomybės išėjo iš Kulvos kaimo. Manome, jų atminimas įamžintas tinkamoje vietoje“, – sakė R. Gudonavičius.

T. Šumsko vadovaujamam chorui pritarė V. Degutienė ir Virginija Petrenčiuk. Karolinos Petrenčiuk nuotr.

Įvykio vietoje

Į renginį susirinko ne tik bendruomenės nariai, bet atskubėjo ir nemažai aplinkinių kaimų gyventojų, pažinojusių žuvusiųjų vaikus ir anūkus, atėjo gausus jaunimo būrys, dalyvavo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP)  Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės kariai.

Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių garbei pakelta Lietuvos Respublikos vėliava, kuri nuo šiol plevėsuos visą laiką. Nuskambėjus „Tautiškai giesmei“, sveikinimo žodį tarė Jonavos rajono savivaldybės administracijos direktorius Valdas Majauskas. „Didžiulis noras išsaugoti ir apginti nepriklausomybę suvienijo šiuos savanorius, padėjusius galvą už Tėvynę.  Atminimo lenta mums primins pareigą ginti savo šalį nuo piktų jėgų. Savivaldybės administracijos vardu dėkoju seniūnui, seniūnijos bibliotekoms, bendruomenės nariams ir visiems aktyviems žmonėms, padėjusiems įamžinti savo krašto didvyrius“, – kalbėjo V. Majauskas, čia pat padėdamas baltų rožių puokštę.

Memorialinę atminimo lentą atidengė R. Gudonavičius, o šventės vedėja Kulvos kultūros centro meno vadovė Valerija Degutienė perskaitė visų žuvusių savanorių iškaltas pavardes. Kaip ir dera tokiais momentais, naująjį paminklą pašventino klebonas kun. R. Kazaitis.

Istoriniam įvykiui įprasminti nuaidėjo trys šventinės salvės: už Lietuvos nepriklausomybę, už nepriklausomybės kovų savanorius, už Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį. Moksleiviai padėjo gėlių puokštes prie Kulvos kapinėse palaidotų keturių savanorių kapų.

Skatintinas pavyzdys

Baigus iškilmingą ceremoniją Kulvos centre, šventė tęsėsi dvaro teritorijoje esančių kultūros namų salėje, kur Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės savanoriai pristatė ginklų parodą. Kpt. Tomas Stakvilevičius, džiaugdamasis kulviškių domėjimusi praeitimi, linkėjo drąsos ir neblėstančios meilės savo gimtajai šaliai.

Susirinkusieji įdėmiai klausėsi Kulvos Abraomo Kulviečio pagrindinės mokyklos istorijos mokytojos Neringos Petrusevičienės pasakojimo apie Lietuvos praeitį. O tos pačios ugdymo įstaigos moksleiviai scenoje vaidino istorinius epizodus nuo Mindaugo ir Vytauto vadovavimo laikų iki Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo 1918-aisiais.

Apie Lietuvos savanorius, kovojusius už savo valstybę, pasakojo Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys, Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas. Jis atkreipė dėmesį, kad apie savanorius surasti medžiagos labai sudėtinga, nes tėvai savo vaikams apie tai mažai kalbėjo, beje, daug jų atžalų jau ir nebėra, o anūkai težino tiek, kiek galima aptikti archyvuose. „Labai džiaugiuosi, kad kulviškiai yra pirmieji rajone, atidengę atminimo lentą savo seniūnijos didvyriams. Žemai lenkiuosi seniūnui Ramūnui Gudonavičiui už iniciatyvą. Tai skatintinas pavyzdys ir kitoms seniūnijoms, nes kiekvienoje buvo kovotojų, atidavusių gyvybes už tai, kad Lietuva žengtų į nepriklausomybę. Laisvė yra labai trapi. Be lietuviško užsispyrimo galime išnykti pasaulio fone, todėl visiems linkiu vidinės stiprybės, ryžto ir tvirtos pozicijos“, – kalbėjo V. Venckūnas, neseniai išleidęs autorinę knygą apie savanorius  „Jonavos krašto karžygiai. 1919–1920 m.“

„Šiandien turime unikalią progą. Žvilgsnis į istoriją – tai nuoroda, kaip turime elgtis ateityje. Kurkime tikėjimą ir pasitikėjimą valstybe ne tik žodžiais, bet ir darbais“, – kalbėjo bendrovės „Jonavos vandenys“ direktorius Mindaugas Sinkevičius.

Kalba dar nebaigta

Iš Anglijos atvykusi savanorio Petro Pūro anūkė Laima Pūraitė-Kairienė prisipažino, kad didžiuojasi savo seneliu. „Jokios gyvenimo vertybės negali suteikti to džiaugsmo ir laimės, kai pamačiau senelio nuotrauką. Atgijo brangūs visam mūsų kaimui Pūrų giminės prisiminimai. Dabar žmonės ir aš nebebijome kalbėti, o anksčiau buvo tabu. Mano senelis apdovanotas net dviem Vyčio Kryžiaus ordinais, Prancūzijos karinių nuopelnų medaliu. Ačiū už pagarbą mano seneliui ir visiems savanoriams, kuriuos taip gražiai pagerbėte“, – dėkojo savanorio anūkė.

Gaila, niekas negali pasižiūrėti į medalius. Savanoris juos slėpė rūsyje, kuriame buvo įrengtas bunkeris. Archyvinė medžiaga liudija, kad šis kulviškis visą laiką vaikščiojo uniformuotas, o jo gyvenimas buvęs kova. Nebodamas jį supančių pavojų, nuo 1934 metų P. Pūras dirbo Kulvos seniūnijos seniūnu, jį žmonės labai gerbė. Nuo 1948-ųjų gegužės jis prisijungė prie partizanų būrio „Žilvitis“. Tų pačių metų lapkričio mėnesį buvo nušautas Labūnavos valsčiuje, Abromavičių sodyboje, o kūnas atvežtas ir numestas Vandžiogalos miestelio centre. Dukra slapta aplankė šią išniekinimo vietą, atpažino tėvą, bet to parodyti negalėjo. Savanorio palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.

Pasak V. Venckūno, kalba apie P. Pūrą dar nebaigta, nes jis išskirtinis kovotojas už laisvę. Knygą „Jonavos krašto karžygiai“, kurioje rašoma ir apie šį Kulvos krašto didvyrį,  „Taurostos“ redaktorius padovanojo jo anūkei L. Pūraitei-Kairienei.

Šventės vainikas

Renginį vainikavo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“, vadovaujamas prof. Tado Šumsko.

„Į Kulvą atvykome tiesiai iš Parlamento rūmuose vykusių iškilmių. Todėl prieš koncertą privalau atlikti Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio  įpareigojimus – jo vardu pasveikinti visus jus valstybės jubiliejaus proga, o seniūnui įteikti jo paruoštą dovaną“, – kalbėjo T. Šumskas.

Dainininkų temperamentas ir parinktas repertuaras klausytojus sujaudino iki ašarų – koncertas paliko neišdildomų įspūdžių. O pabaigoje choro vadovą, gimusį kartu su Lietuva – Vasario 16-ąją, susirinkusieji pagerbė dainuodami „Ilgiausių metų!“.

KOMENTARAI