Iš daugiabučių išviliojo gamtos ilgesys ir noras šeimininkautiG. Jakubavičius kieme mielai bendrauja ir naminiais paukščiais. Asmeninio albumo nuotr.

Iš daugiabučių išviliojo gamtos ilgesys ir noras šeimininkauti

Jaunos šeimos, kurdamos savo namus ir planuodamos ateitį, dažniausiai nepaiso ne itin gerų atsiliepimų apie kaimą ir renkasi gyvenimą už miesto ribų. Nors statistiniai duomenys rodo, kad provincijoje gyventojų mažėja, nes jaunimas išvyksta laimės ieškoti į kitas šalis, nemažai žmonių noriai įsikuria atokiau nuo didmiesčių. Kokios priežastys nulemia tokį pasirinkimą? Šia tema kalbėjomės su keliais buvusiais jonaviečiais, butus mieste iškeitusiais į kaimiškas vietoves.

„Saugi kaimynystė“ – jau ir Kulvoje
Kulvos parapijos tradicija: Sekminių šventė
Kas kiša pagalius į žemdirbių vežimą?

Ūkininkauti nebūtina

Kai kas vis dar įsivaizduoja, kad kaimas – tai provincija  su merdinčia kultūra, kur žmonės gyvena tarsi akmens amžiuje – be karšto vandens, patogumų, interneto ir pan. Tačiau važiuodami per gyvenvietes, matome itin gražiai tvarkomų sodybų, jų kiemai pranoksta ne tik daugiabučių, bet ir daugelio miestiečių namų aplinką.

Gyventi kaime – dar nereiškia, kad būtina tapti ūkininku: auginti gyvulius, parduoti pieną ar užsiimti daržininkyste. Dažnas sodybos šeimininkas, įsikūręs kaimo vietovėje ir kasdien važinėjantis į darbą dešimt ir daugiau kilometrų, prisipažins esąs patenkintas gyvenimu, nes turi savo namus ir neprivalo už kiekvieną savo žingsnį teikti ataskaitų Savivaldybei priklausančioms institucijoms.

Svarbiausios priežastys

Pasak Bazilionių kaime (Šilų sen.) įsikūrusio Gedo Jakubavičiaus, beveik dešimtmetis, prabėgęs trijų kambarių bute Jonavoje, didelio džiaugsmo neteikė. Šeima buvo įsikūrusi viename naujausių – Rimkų – mikrorajonų. Pašnekovas pripažįsta, kad vieta buvo patogi, ypač dėl vaikų, nes visai šalia  – mokykla.

„Tačiau ten aplinka – nuolat labai šurmulinga: burzgiantys automobiliai, mažos mašinų stovėjimo aikštelės, nesibaigiantis triukšmas tiek rytais, tiek vakarais, mažai augmenijos, – dalijosi patirtimi Gedas. – Man ir žmonai Jūratei, įgijusiems miškininko profesijas, trūko gamtos ir aplinkos, kurią galėtume patys puoselėti. Antra priežastis, paskatinusi ieškoti atokaus nuo miesto kampelio, buvo troškimas turėti savo namus, kuriuose jaustumeisi esąs šeimininkas. Tiksliau tariant, norėjosi privatumo, kur galėtum savo būstą remontuoti kada panorėjęs, nesibaimindamas kaimynų nepasitenkinimo ar neturėdamas tam tikrų institucijų leidimo, kurią valandą gręžti sienas ir panašiai. Trečiasis faktorius, nulėmęs apsisprendimą persikelti iš miesto į kaimą, buvo siekis tvarkyti mums priklausančią erdvę  taip, kaip patinka, tarkime, susikasti lysves ir čia pat, kieme, užsiauginti daržovių, užveisti sodą. Pagaliau galėjome įgyvendinti žmonos Jūratės svajonę auginti gėles. Mūsų sprendimas pakeisti gyvenamąją vietą pasiteisino su kaupu.“

Svajonė įgyvendinta

G. Jakubavičiaus teigimu, dukrą ir sūnų į mokyklą jie nuveža ir parveža patys – juk netoli. Kasdien tenka važinėti po kelis kartus, bet tai tėvams sunkumų nesudaro. „Svarbiausia, kad čia dominuoja ramybė ir tyla – jokių mašinų gausmo ar kitokio nemalonaus bruzdesio. Gyvenamąjį namą vis „tobuliname“, dar nebaigėme įrengti visų kambarių, bet galima dirbti bet kuriuo metu – žinome, kad niekas neatbėgs skųstis dėl keliamo triukšmo. Pasijutome savo kampelio šeimininkais“, – priduria Gedas.

Jūratė taip pat labai myli savo namus. Šiandien ji net nenori prisiminti tų metų, kai po darbo, be meilės grįždama į būstą daugiabutyje, turėdavo save raminti mintimi, kad vis tiek ateis diena, dovanosianti gyvenimą kaime.

Moteris iki tol nebuvo patyrusi gyvenimo tokioje gamtos erdvėje, bet veržte verždavosi į tėvų kolektyvinį sodą, kur jai skirtame plotelyje augindavo gėles. Gedo vasaros bėgo ir kaime pas senelius – tai buvo ne prievolė, o paties jaunuolio pasirinkimas. Dabar abiejų sutuoktinių svajonė įgyvendinta – turi savo namus, kuriuose viešpatauja ramybė ir meilė.

Pasak D. Mockaus, nuosavoje valdoje tinginiauti nėra kada, bet kiekvienas darbas teikia malonumo.
Asmeninio albumo nuotr.

Džiugios tendencijos

Anot dešimtmetį Praulių kaime (Šilų sen.) nuosavą sodybą įsigijusio Dariaus Mockaus, butas mieste ir namas kaime – visiškai skirtingi dalykai. Jo nuomone, nereikėtų pamiršti žmogaus pasirinkimo ir kokioms vertybėms jis teikia pirmenybę. „Žmogus renkasi pats. Be abejo, kiekvieno matai yra skirtingi. Mums labiau patinka gyventi tokioje aplinkoje, kokios troškome, todėl labai nesigiliname, kiek tai kainuoja. Gyvenimas nuosavame name skirtas tiems, kurie nebijo nesibaigiančių rūpesčių. Juk čia nepatinginiausi“, – komentuoja D. Mockus.

Jis džiaugiasi, kad į priemiesčiuose esančius kaimus keliasi gyventi labai daug išsilavinusių ir ramybės ieškančių žmonių. Jie keičia Lietuvos kaimo veidą į gerąją pusę. Vienas sodietis susitvarko sodybą, žiūrėk, jo pavyzdžiu seka ir kaimynas. „Džiaugiuosi šia tendencija. Kaimai tampa vis labiau civilizuoti, tvarkingesni ir patrauklūs. Čia ateina kita kultūra, be „kolchozinių“ tradicijų, kada už darbą būdavo atsiskaitoma ne pinigais, bet buteliu alkoholio. Nors statistika rodo, kad daugiausia nuo alkoholio sukeltų ligų kenčia kaimų žmonės, bet tikiu, jog netolimoje ateityje situacija pagerės“, – įsitikinęs Praulių kaimo gyventojas.

Jauki erdvė

Dariaus ir Gitanos šeima anksčiau gyveno Jonavos daugiabutyje. Gimus pirmai dukrai, sutuoktiniai vasarą ieškodavo kampelio toliau nuo miesto asfalto ir betono. Todėl traukdavo į giminaičių kolektyvinį sodą. „Tada ir kilo idėja įsigyti savo sodą su gyvenamuoju namu, kad nereikėtų kažkur važinėti žolės pjauti, augalų palaistyti, atlikti kitų darbų. Ši mintis man pasirodė racionali. Taip ir padarėme. Dabar turime savo sodą, didelę veją, kur su vaikais galima ir futbolą pažaisti, ir kamuolį į krepšį pamėtyti“, – patenkintas pašnekovas.

Pasak D. Mockaus, gyvendami  Jonavoje, jie patyrė įvairių nepatogumų: „Kaimynai iš visų pusių, už lango triukšmas, problema, ieškant vietos automobiliui pastatyti, laiptinės dažnai nešvarios, liftuose situacija dar sudėtingesnė.“

Šiandien Mockų šeima, auginanti tris dukras, džiaugiasi, kad jos saugiai gali kieme pažaisti, pasivažinėti dviračiais. „Pro šalį per dieną pravažiuoja tik keli automobiliai – taršos ir triukšmo nepalyginsi su miestu. Bet kada galima pietus ant laužo pasigaminti, po obelimis pasisupti ar pavėsinėje kavą gerti. O pro langą malonu stebėti atskridusį genį, lašinukus lesančias zyles ir kitus paukščius. Metų laikų grožį galima stebėti natūralioje aplinkoje. O kai pražysta obelys, pajunti ypatingą jausmą. Aplinkos ramybė šiuolaikiniame pasaulyje – didelė prabanga. Mes ją turime“, – dalijasi mintimis Praulių kaimo gyventojas.

Pašnekovas priduria, kad brandus sodas, kuriame šiuo metu vaisius veda apie 20 rūšių vaismedžių ir vaiskrūmių,  buvo vienas pagrindinių privalumų žmonai,  ypač mėgstančiai obuolius. Daugelis medžių – anksčiau gyvenusių žmonių palikimas, bet nemažai jų pasodino ir naujieji gyventojai. Jų auginimas, pasak Dariaus, reikalauja priežiūros, bet tai esąs smagus užsiėmimas. Darže derlių nokina pomidorai, agurkai, kitos daržovės, kuriomis rūpintis padeda Gitanos mama. Kartais savo sklype sutuoktiniai mėgina eksperimentuoti – augino bulves po šienu. Čia pat, po langais, žiedus kelia vaistiniai augalai – pelynas, medetkos, ramunėlės, kiti.

Miestui – ne

Nuo D. Mockaus gyvenamosios vietos iki Šviesos bokšto Jonavos centre tėra tik 5,5 kilometro. Tačiau, Dariaus įsitikinimu, renkantis gyvenamąją vietą, atstumai neturi lemiamos reikšmės. Juolab kad kelias, kuriuo Mockai kasdien važinėja  į darbą, yra asfaltuotas – neskubant darbovietę galima pasiekti per 15 minučių.

„Kartais pajuokaujame, kad reikėtų daugiau pėstute judėti. Bet šią kompensaciją suteikia darbai sodyboje – tenka nueiti ne vieną kilometrą. Vienintelis trūkumas – tai ribota galimybė vaikams be tėvų pagalbos greičiau ir dažniau susitikti su draugais. Bet mes, tėvai, stengiamės šią nišą užpildyti. Žmona turi visus patogumus, reikalingus gerai jaustis šeimininkaujant. Tokią aplinką patys susikūrėme. Į klausimą, ar nenorėtume sugrįžti į miesto daugiabutį, tvirtai atsakome: ne“, – akcentuoja sodybos šeimininkas.

KOMENTARAI