Ir vaikams, ir tortams – didelė dalis širdiesE. Bieliauskienė su vyru Justu ir dukryte Elena. Asmeninio albumo nuotr.

Ir vaikams, ir tortams – didelė dalis širdies

Jonavietė Ernesta Bieliauskienė, šiuo metu laikinai einanti direktorės pareigas Šveicarijos vaikų lopšelyje-darželyje „Voveraitė“, turi išskirtinį pomėgį – ji kepa originalius tortus. Apie tai ir ne tik – pokalbis su veiklia moterimi.

Margučiai išgena visas blogas mintis ir ligas
Šmaikštuoliui – pirmoji vieta
Išrinktoji Lietuvos Janina: „Tas vardas – grožių grožis“

– Trumpai papasakokite apie save.

– Gimiau ir užaugau Jonavoje. Baigiau Jeronimo Ralio vidurinę mokyklą. Ši ugdymo įstaiga man visada buvo ta vieta, į kurią norėdavau eiti. Nebuvau pirmūnė, bet labai aktyviai stengiausi įsitraukti į mokyklos gyvenimą. Priklausiau mokinių tarybai. Įvairūs renginiai, užsiėmimai, visa mokyklos bendruomeninė veikla buvo tas užtaisas, kuris kiekvieną rytą nubudus su šypsena mane lydėdavo mokyklos link.

Įstojau į Lietuvos edukologijos universitetą, baigiau socialinės pedagogikos studijas. Vėliau ten pat baigiau ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo perkvalifikavimo studijas. Šį rudenį ketinu studijuoti magistrantūros studijų programą.

Tortai ir keksiukai ne tik puošnūs, bet ir, pasak smagurių, labai skanūs.
Asmeninio albumo nuotr.

– Kaip pradėjote kepti tortus?

– Negaliu pasakyti, kad tortai mane lydėjo nuo vaikystės. Būdama paauglė mėgau savo šeimos narius nustebinti pyragu ar kokiu paprastučiu tortu, bet į visa tai rimčiau įsitraukiau tik po dukters Elenos gimimo. Kai esi namuose su kūdikiu, o tas mažylis yra pats ramiausias vaikas pasaulyje, turi susigalvoti veiklos. Aš visada buvau ta, kuri ilsisi, kai galva generuoja kažkokias idėjas, užsiima jų realizavimu. Mane visada vargino nieko neveikimas. Todėl tortų kepimas man tapo ne tik malonus laiko praleidimas, bet ir savęs realizavimas būtent tuo laikotarpiu, kai turėjau daugybę laisvo laiko.

– Iš kur semiatės idėjų?

– Daugiausia, žinoma, internete. Bet kartais tiesiog improvizuoju ir gaunu dar tobulesnį variantą, viskas priklauso nuo situacijos ir norų. Daugiausia laiko užima puošyba, nes kartais tenka lipdyti įvairias figūrėles, jas gaminu jau prieš keletą dienų.  O kadangi laiko turiu labai mažai, tai tortais džiuginu tik pačius artimiausius žmones arba pažįstamus, kurie gražiai paprašo (juokiasi – K. D. S.).

– Ko gero, tam reikia turėti ir meninių gabumų?

– Manau,  kad kiekvienas gali to išmokti, tik reikia turėti didelio noro ir nuoširdžiai žavėtis tuo, ką darai. Jei žmogus mėgsta kepinius dekoruoti, puošti, turi daug sumanymų, mėgsta improvizuoti, jau prieš keletą dienų galvoje generuoja idėjas, kaip tas jo konditerijos gaminys atrodys, turėtų bent šiek jaustis menininku. Man kiekvienas tortas yra meno kūrinys, į kurį sudėta dalis mano širdies. Dėl to, matyt, meniniai gabumai yra reikalingi, bet ir tą meną kiekvienas gali suprasti savaip, tad sunku vertinti.

– Šeimos nariams pasisekė – skanumynų namuose turbūt visada būna?

– Mano šeimos nariai yra tikri smaližiai – ką iškepsi, tą suvalgys. Grįžus namo po darbo dienos, mane dukra pasitinka ne su žodžiu „Labas“, o „Mama, kepsim tortus?“. To klausia jau laikydama rankoje mentelę tešlai maišyti. Einu ir kepu. Ir tada dingsta visas nuovargis.

–  Ką Jums reiškia darbas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje?

– Dviejų grupių Šveicarijos vaikų lopšelį-darželį „Voveraitė“ lanko 38 vaikai, dirba 10 darbuotojų. Daugelis mažylių gyvena Šveicarijoje, bet yra keletas vaikų ir iš aplinkinių kaimų bei Jonavos.

Žiemą darželio teritorijoje galima pamatyti įvairių žvėrelių pėdsakų, o rudenį kieme auga baravykai, raudonviršiai. Tai yra fantastiška vieta vaikams! Jau nuo vaikystės svajojau dirbti pedagoginį darbą, tik nebuvau tiksliai apsisprendusi, kurioje būtent kryptyje. Baigiau socialinės pedagogikos studijas, kurį laiką dirbau Jonavos rajono pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, bet visą laiką buvau labiau linkstanti prie to mažo vaiko, prie ikimokyklinuko. Kiekviena darbo diena yra savaip reikšminga.

Visada maniau, kad pedagoginį darbą dirbantys žmonės yra linkę daug duoti ir mažai imti, bet kai pradėjau dirbti „Voveraitėje“, suvokiau, kad ne tik galiu daug duoti, bet ir kiek visko galiu gauti atgal! Būna, kad, planuodamas kokį svarbų renginį, įdedi daug pastangų, laiko, jėgų, kartais pagalvoji, kam to reikėjo, bet kai po visko prie tavęs prieina mažas vaikutis, apsikabina ir pasako „Šiandien buvo pati geriausia diena“, tada suvoki, kaip tai yra reikšminga. Manau, kad šis darbas – iš pašaukimo.

– Kokius didžiausius sunkumus ir privalumus išskirtumėte savo darbe?

– Tai visiškai nauja patirtis – daug vidinių baimių, bet noras tobulėti ir save realizuoti buvo didesnis. Darbas kaimo darželyje yra ypatingas tuo, kad tu ne tik esi vienas atskiras mechanizmas, kaip ikimokyklinio ugdymo įstaiga, bet priklausai ir kaimo bendruomenei, kuri yra tavo šimtaprocentinis užnugaris. Kai palaikai gerus santykius su kaimo seniūnija, biblioteka, mokykla ir visa bendruomene, suvoki, kad visi gyvena vienu ritmu, tada jautiesi ne vienas – ir viskas tampa labai lengva.

– Ko šiais laikais trūksta lopšeliams-darželiams?

– Ypač trūksta kvalifikuotų ikimokyklinio ugdymo pedagogų. Džiaugiuosi, kad „Voveraitėje“ vaikučių nemažėja, kartais net visų priimti negalime. Šveicarijos kaime kuriasi naujos šeimos, žmonės statosi namus, gimdo vaikus. Žinoma, noriu paminėti ir mūsų darbuotojas, sukaupusias didelę darbo patirtį, bet vis dar pilnas naujų idėjų ir sumanymų. Jos noriai taikosi prie naujovių, ieško būdų, kaip padaryti vaiko dieną darželyje dar naudingesnę ir prasmingesnę. Tėvai tą puikiai mato.

– Ačiū už pokalbį.

KOMENTARAI