Įmonės mohikanas: senjorai turi užleisti vietą jaunesniemsAnot V. Kudoko, senjorai vietas turėtų užleisti jaunesniems žmonėms. Kęstučio Putelio nuotr.

Įmonės mohikanas: senjorai turi užleisti vietą jaunesniems

Gegužės mėnesį rajono Savivaldybė į pensiją išleido 27-erius metus bendrovei „Jonavos vandenys“ vadovavusį, niekada jokiai partijai nepriklausiusį Vytautą Kudoką. Kiek anksčiau už aukštą profesionalumą, ištikimybę profesijai ir pasišventimą darbui jis buvo apdovanotas Lietuvos vandens ūkio „Garbės ženklu“. Buvęs įmonės vadovas pasidalijo pirmųjų neterminuoto poilsio dienų nuotaikomis.

Originali jonavietė, namuose prisijaukinusi laiką
Kaip ir kur šią vasarą atostogaujate?
Didžiausia gyvenimo dovana – mylėti ir būti mylimam

Šiandienė pozicija

Pasak pašnekovo, kol kas dar sunku suvokti, kad jam nebereikia rytais skubėti į bendrovę, planuoti darbų ir vesti gamybinių susirinkimų. „Dabar tik žmoną paerzinu, kad ji vietoje kolegų keltųsi ir skubėtų į gamybinį pasitarimą išklausyti mano skiriamų užduočių“, – pašmaikštavo humoro nestokojantis pašnekovas, beveik penkias dešimtis (47-erius metus) atidavęs darbui toje pačioje įmonėje.

Nesvarbu, kad jis jau nebe direktorius, bet nutolti nuo buvusios kasdienybės, atitrūkti nuo visų „Jonavos vandenų“ reikalų ir šiandien nėra lengva.

„Kaip gali nerūpėti bendrovės reikalai? Žinoma, kad rūpi. Juolab kad kol kas nėra personalijos, kas mane pakeistų. Taigi negalima numoti ranka ir nepaaiškinti ko nors, nepatarti. Kartais nuvažiuoju į buvusią darbovietę, o telefonu beveik kasdien vienu ar kitu klausimu pasikalbame. Neįmanoma atsitverti tylos siena ir pasinerti į „laisvą“ gyvenimą. Kol nebus įpėdinio, tol, matyt, ir bendrausiu su buvusiais kolegomis. Prisipažinsiu – man ir pačiam viskas rūpi, kaip sakoma, įaugę į kraują“, – atvirai kalbėjo V. Kudokas.

Buvęs direktorius džiaugiasi, kad įmonės bendruomenėje dirba geri, darbštūs, reikalus išmanantys ir problemas gebantys išspręsti darbuotojai. „Kas mane pakeis, nežinau. Bet tam asmeniui nereikėtų bijoti – visada turės patarėjų, atsakymus į klausimus padės surasti dabartiniai pavaduotojai, kiti specialistai. Bet reikia nepamiršti, kad jie paruošti gamybinei veiklai, o vadovui tenka bendrauti, kartais ir „kariauti“ su įvairiais politikais, kurie gal net nenusimano apie mūsų sprendžiamas problemas, bet perša savo nuomonę. Reikia įrodinėti, aiškinti, tikinti, atvirai kalbant, „pramušti“ projektus ir gauti finansavimą. Štai čia sudėtingesnis klausimas. Koks vadovas bebūtų, vandens ūkio progresas turės judėti į priekį“, – neslėpė buvęs vadovas.

Įgyvendinti projektai

Vadovaujant V. Kudokui, įmonė „Jonavos vandenys“ įgyvendino kelis milijonų vertės Europos Sąjungos remiamus projektus, kurie pakeitė jonaviečių gyvenimo kokybę. Energingas ir užsispyręs Panevėžio krašto aukštaitis, prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės laikmečiui, negalėjo ir nenorėjo tenkintis prastu, arbatos spalvos vandeniu, tekančiu iš čiaupų, o neretai mieste tvyrantis bjaurus dvokas, sklindantis iš senų valymo įrenginių, vertė ieškoti finansinių lėšų situacijai pakeisti. Anot pašnekovo, ramybės nedavė mintys apie europinio standarto valymo įrenginius mieste. Pasiekus šį tikslą, jo žodžiais tariant, būtų galima „ir nebedirbt, ir numirt“.

Šiandien neabejojame – šioms problemoms išspręsti prireikė ne vienerių metų, bet pasiektas teigiamas rezultatas. Pirmiausia sėkmingai rekonstruoti vandens valymo įrenginiai Jonavoje, paskui imtasi Ruklos nuotekų valymo rekonstrukcijos, pagaliau įrengta kompostavimo aikštelė Gineikiuose. Ir tai dar ne viskas – prieš kelerius metus baigta geriamojo vandens gerinimo (nugeležinimo) stoties rekonstrukcija.

Tada, kai pastarasis projektas tebegulėjo popieriuje, V. Kudokas sakė: „Šią svajonę įgyvendinęs, tą pačią dieną išeisiu į pensiją – galite užrašyti juodu ant balto!“ Bet rekonstravus stotį, taip neatsitiko – radosi naujų darbų, naujų rūpesčių, o laikas negailestingai bėgo.

„Nesišypsokite – gal būčiau ir išėjęs, bet vis valdžia prašė – dar pabūk, dar padirbėk. Nesinorėjo pyktis su ministru, juk visada sutarėm. Tai ir užtempiau vienerius metus ir vieną mėnesį. O dabar, kaip matote, esu laisvas senjoras. Beje, pavasaris ar vasara – pats tinkamiausias laikas, kai pensininkas gali kažkokiais darbais užsiimti. Jei būčiau patempęs iki rudens, ko gero, būtų liūdniau – dienos trumpos, tai sėdėk prieš televizorių, kai sutemsta, o dienomis spoksok per langą, nosį įbedęs? Ne man tai. O dabar – užsiėmimų pilna“, – pridūrė jis.

Anot V. Kudoko, iš ministro lūpų išgirdęs vieną patikinimą. Esą, jeigu be darbo jis nerasiąs vietos ir  nusiraminimo, galėsiąs ateityje kreiptis. „Taip ir pasakė: eik į tą pensiją, kad jau taip užsimanei. Matysi, kad negerai, padėsime darbą susirasti. Bet „Jonavos vandenis“ gali užmiršti – ten nebegrįši. Tai tokios tokelės. Tiesą sakant, ir pats nebenorėčiau sugrįžti atgal. Viskam savas laikas“, – prisiminė jis.

Beveik trisdešimt metų vadovavęs ir vos ne pusę amžiaus dirbęs vienoje srityje, V. Kudokas pripažįsta, kad kaskart atsiranda naujų dalykų, tobulėja technologijos, keičiasi įrenginiai, todėl visko net ir ilgaamžis darbuotojas negali žinoti. „Kas buvo prieš tris dešimtis metų ir šiandien – skiriasi tarytum diena nuo nakties. O tam, kad pritaptum ir neatsiliktum nuo naujovių, privalu domėtis, gilintis, bendrauti su kolegomis. Sakykime, naujoji geriamojo vandens stotis Jonavoje. Buvo senovinė, o šiandien – viskas automatizuota, kompiuterizuota. Būtina žengti drauge su naujovėmis, o ne tūnoti susigūžus ir tenkintis tuo, kas šiandien yra“, – samprotavo V. Kudokas.

Įdomi praeitis

Žvelgdamas į nueitus dešimtmečius, pašnekovas teigia, kad pasitaikė ir labai sudėtingų situacijų, ir nemigo naktų. „Nepamiršiu, kai teko iš šulinio traukti, manėme, nebegyvus darbuotojus. Laimei, paskui atsigavo, nepasimirš ir visokios nemalonios gyventojų pretenzijos, ir avarinės situacijos. Visko buvo – to neįmanoma išvengti“, – prisiminė pašnekovas.

Bendrovės kolektyve nėra nė vieno, kuris būtų tiek metų dirbęs vienoje vietoje. Teisybė, buvo  darbuotojų, užsilikusių ilgesniam laikui, tačiau dažniausiai, žiūrėk, papluša metus, kitus ir pasitraukia. „Įvairi mūsų bendruomenė – yra ir vyresnių, ir jaunesnių žmonių. Būsiu atviras: visą laiką nenorėjau, kad pensininkai dirbtų. Esu įsitikinęs – jie turėtų vietą užleisti jauniems žmonėms. Taigi ir man pačiam būtų negražu ilgiau dirbti. Kartu su manimi pensiją pasirinko septyni senjorai, tiksliau sakant – aš juos raginau ir agitavau atsisveikinti su bendrove“, – prisipažino V. Kudokas, neslėpdamas, kad gaila kolegų, juk šitiek metų kartu.

Bet, anot buvusio vadovo, jis nebuvo tas, kurį galima prie širdies dėti. Ypač nepakęsdavęs mėgstančiųjų stiklelį – tokie arba turėdavo mesti savo neprotingą „amatą“, arba atsiskaityti iš darbo. Buvę atvejų, kai net žmonas dėl vyrų krečiamų šunybių pasikalbėti kviesdavosi.

Veiklos nepristigs

Likus keleriems metams iki pensinio amžiaus, Vytautas buvo prasitaręs, kad, išėjęs į pensiją, „per vasarą gyventų palapinėje miške“. Šiandien jis mano kitaip: ne, negyventų miške, sveikata nebe ta. „Dabar, turėdamas daugiau laisvo laiko, pasitvarkysiu namuose, birželį, kai daugiau sušils, mausiu į Zarasus, ateis ruduo, pasinersiu į grybavimą – tai yra mano užsiėmimas. Dažniau suksiu žvejoti – atsisveikindamas kolektyvas kelias meškeres padovanojo. Mano žvejybos vietos – Zarasų, Molėtų ežerai. Stintų nesivaikau – nesu tiek išprotėjęs, kad pamesčiau galvą ir lėkčiau prie jūros į tą šurmulį. Vieną kartą pamėginau – ir gana. Man užtenka savų žuvyčių iš ežerų. Žuvauti ir grybauti mėgstu vienas – atsipalaiduoji, nereikia jokių kompanijų. Į keliones leidžiamės su žmona dviese, taip pat be palydos – ar į užsienį, ar po Lietuvą. Norisi ramybės, tai geriausias poilsis“, – vardijo senjoras Vytautas.

Jis prisipažįsta, kad iki šiol neatsisako veiklos virtuvėje. Anksčiau tik žiemą sukdavosi apie indaują, vasarą valandų pristigdavo. „O dabar turiu marias laiko. Savivaldybės įmonių direktoriai, išleisdami į pensiją, man padovanojo gražų puodą – sako, gal kada cepelinų išvirsi. Žinoma, kad privirsiu. Ir ne tik cepelinų, bet ir vėdarų prikepsiu, karką su kopūstais ištroškinsiu, buvusius kolegas į svečius pasikviesiu, man gaminti – jokia problema, viską moku“, – nusijuokė V. Kudokas.

Pašnekovas įsitikinęs, kad dabar ramiai sau galės pasivaikščioti apie tvenkinius, net žingsniamačius su žmona turi įsigiję. „Per dieną privalome sukarti dešimt tūkstančių žingsnių. Iki šiol į darbą ir iš jo vaikščiodavau pėstute, nors atstumas nuo Lakštingalų kvartalo iki darbovietės netoks ir trumpas. Iki bendrovės susidarydavo apie keturi tūkstančiai žingsnių. Kiekvienas asmuo privalo judėti. Taip darysiu ir ateityje. Tikiuosi, kad veiklos tikrai nepritrūksiu. Turiu penkis anūkus, jei ko pristigčiau, tikiuosi, kad jie mielai sutiks su manimi praleisti laiką“, – baigė pokalbį buvęs ilgametis bendrovės „Jonavos vandenys“ direktorius V. Kudokas.

KOMENTARAI