Ilsėtis virš dūzgiančių bitučių – tikras malonumasA. Rutkauskas, pavargęs po įvairių darbų, šiame kambarėlyje puikiai pailsi, klausydamas bičių dūzgesio. K. Putelio nuotr.

Ilsėtis virš dūzgiančių bitučių – tikras malonumas

Jonavoje gyvenantys Vanda ir Antanas Rutkauskai, sulaukę garbaus amžiaus, daug laiko praleidžia sode, esančiame „Draugystės“ bendrijoje. Buvę tuometės „Azoto“ gamyklos darbuotojai, užsitarnavę darbo veteranų vardus, augina įvairias daržoves, o šeimininkas dar prižiūri ir bites, yra Lietuvos bitininkų sąjungos narys. Anot p. Antano, tai esąs malonus užsiėmimas, mat šios darbštuolės suteikia energijos ir sveikatos. Todėl kartais atklystanti mintis atsisakyti nelengvų darbų nuplaukia pro šalį, nesulaukdama pritarimo.

Gyvenimas – tai knyga
R. ir V. Mikalauskai: „Duoti geriau, nei gauti“
Metų virsmo diena dovanojo gražų šeimos gyvenimą

Pirmieji žingsniai

Prieš kiek laiko kilo idėja imtis bitininkavimo, Antanas negali prisiminti –  galbūt prieš keturias dešimtis metų, o gal prieš visą  pusę amžiaus? Klausydamasis kaimynų bičių dūzgesio, vis dažniau imdavo mąstyti apie savo bityne išsuktą medų.

„Sumečiau, kad reikia pa­čiam pamėginti. Tad, būdavo, iš miškų ūkio prisiperku medienos atliekų, per vasarą jas išdžiovinu, o žiemą pagaminu po kelis avilius. Esu sukonstravęs apie 30 bičių namelių, – prisimena A. Rutkauskas. – Tris šeimas nusipirkau iš vieno Bukonių bitininko. Ten tuos avilius ir laikiau, o vėliau atsigabenau į sodą „Draugystės“ bendrijoje. Tokia buvo mano bitininkavimo pradžia.“

Pašnekovas prisipažįsta, kad pirmieji naujos veiklos metai nebuvo lengvi, nes trūko žinių. Bet Antano tai neišgąsdino – patarimų kreipdavosi į patyrusius bitininkus, kurie paaiškindavo, kaip ir ką daryti. O svarbiausia – jis nebijojo, kad vabzdžiai gali įgelti. Antra vertus, prižiūrėti bites reikia ir noro, ir pašaukimo.

Rūpesčių nestinga

Įgijęs įgūdžių, A. Rutkauskas nutarė plėsti bityną – avilių skaičius vis didėjo, medų nešdavo apie 30 šeimų. Tačiau nuolatinis darbas reikalauja pasiaukojimo ir daug laiko. O žmogus juk ne jaunėji, todėl pastaraisiais metais jis sumažino avilių skaičių – šiuo metu pasiliko 12 šeimų.

„Neprižiūrėsi avilių, nieko nebus. Netrukus, apie rugpjūčio vidurį, pradėsiu namelius ruošti žiemai. Mažinsiu lizdus, išsuksiu paskutinį medų, kiek darbštuolės bus prinešusios. Vėliau reikės apšiltinti, nes neaišku, kokie šalčiai gali užklupti. Pavasarį būtina plėsti lizdus, visus avilius privalu išvalyti. Juk bitutės pradeda skraidyti gana anksti – kovo mėnesį. Jų nubudimas priklauso nuo oro sąlygų“, – pasakoja jonavietis.

Anot A. Rutkausko, per žiemą šie vabzdžiai nesituština, todėl pavasarį kuo greičiau turi išvalyti skrandį, kad galėtų pradėti medaus paieškas. Kartais po žiemos avilyje randama žuvusi motinėlė, tai reikia arba naujos ieškoti, arba iš kito avilio perkelti vienadienių perų. „Rūpesčių niekada netrūksta – tai spiečius išskrenda, tai atskrenda. Visko pasitaiko, tad negali palikti be priežiūros“, –  sako šeimininkas.

Nederlingi metai

Dažniausiai medus išimamas du arba tris kartus per metus. Anot pašnekovo, šie metai nenudžiugino derliumi – pavasaris per daug išdžiovino, sausra  tiesiog nuvirino žolynus, bitelėms pritrūko žiedų. Sodo aplinka nelabai dėkinga šiems vabzdžiams – per mažai žydinčių žolynų. Geriausia avilius pastatyti pamiškėje, palaukėse, kur žydi įvairūs augalai.

Pašnekovas stebisi, išgirdęs, kad kai kurie bitininkai giriasi prisukę itin daug kilogramų iš avilio. „Man taip nepavyksta – buvo metų, kai turėdavau apie 40 kilogramų iš vienos šeimos“, – sako jonavietis.

Labai skanus ir maistingas esti pavasarinis medus, kurį bitės surenka iš obelų, pienių, rapsų, kitų žiedų. Vasarą vabzdžius vilioja pražydusios avietės, liepos, kiti vaiskrūmiai ir gėlės. Bitininko teigimu, šiemet liepos išdžiūvo, tad darbštuolės jų nektaru mažai pasidžiaugė. O paskui bitės dūzgia grikių laukuose. Beje, iš šių žiedų suneštas medus yra tamsios spalvos ir turi savotišką skonį, bet specia­listai jam skiria aukštus balus.

„Bene pats skaniausias būtų kmynų medus, turintis tamsią spalvą. Esame jo turėję, kol mūsų rajone buvo auginami kmynai. Dabar aviliai kitoje vietoje, tai tokio medaus prinešti jos nebegali, nors nuskrenda apie penkis kilometrus“, – pasidalija mintimis A. Rutkauskas.

Gultas virš avilių

Puoselėdamas bityną, senjoras imasi įvairios patirties, keliančios nuotaiką ir gerinančios sveikatą.

Prieš kelerius metus Ukrainoje surengtame  pasaulio bitininkų suvažiavime dalyviai demonstravo kelių šeimų avilius, ant kurių viršaus padarytas gultas žmogui pailsėti. Lietuvos delegacija nufilmavo šį įdomų namelį ir parodė savo tautiečiams susirinkimo metu. A. Rutkauską sudomino toks atradimas, tad ir jis nusprendė pasigaminti panašų avilį. „Gultas pasirodė labai įdomus, tad jį nukopijavau ir susikonstravau – dabar jame dažnai ilsiuosi, – juokiasi pašnekovas.  – Gulint svaigina malonus medaus kvapas, girdisi monotoniškas bičių dūzgesys, nusiramina nervai, prasiplečia kraujagyslės. Labai patinka, kai pavargstu dirbdamas, tai tikras malonumas ilsėtis virš bitučių“, – aiškina jis.

Gultas vienam asmeniui sumontuotas ant trijų avilių. Per langą matyti, kaip skraido darbštūs vabzdžiai – įlenda į savo namelį ir vėl išnyra iš jo. O mažame kambarėlyje vyrauja ramybė, lydima bičių grojamos muzikos.

„Bičių nereikia bijoti, jas reikia mylėti. Tik išsigąsk, – žiūrėk, ir caktels kuri nors. Aš dirbu ramiai, imdamas medų, paleidžiu dūmus, kitąsyk ir kepurės neužsidedu, specialių drabužių nesirengiu. Bendrauju su vabzdžiais kaip su draugais, šnekuosi su bitėmis – ir viskas puiku“, – mintija vyriškis.

Darbas – sveikata

Anot šeimininkės, sode jau nuo pavasario prasideda didieji rūpesčiai. Sodinti, ravėti, derlių nuimti…

„Pažiūrėkite, kokie dideli pomidorai užaugo. Juk negana tik nuskinti – reikia parsivežti namo, juos paruošti žiemai. Kur dar visokios uogos, vaisiai? O sveikatos po patirtos traumos vis trūksta, dar šitie karščiai… Ne, kitais metais tikrai nebesodinsiu tiek tų daržovių. Ir Antanui sakau, kad apsiramintų su tomis bitėmis – jau būtina save patausoti. Sunku ir korius išimti, reikia jėgos ir medų išsunkti. Bet jam tos bitės – tarsi koks užkratas, negali be jų“, – įsiterpia p. Vanda.

Antanas skuba paprieštarauti žmonai. Jis įsitikinęs, kad bitynas jam suteikia energijos ir po žiemos padeda atsigauti: „Per žiemą sėdžiu namuose, tarsi sustabarėju. O atėjus pavasariui, tarsi atjaunėju. Bitės man – ir sveikata, ir malonumas.“

Svarbiausias įvykis

A. Rutkauskas 32 metus dirbo tuometėje „Azoto“ gamykloje: dvi dešimtys prabėgo pirmajame amoniako ceche, einant aparatininko pareigas, o 12 metų dirbo įmonės Greitosios pagalbos stoties vairuotoju. Jo žmona 35-erius metus sukosi tos pačios įmonės visuomeninio maitinimo srityje – buvo kasininkė. Abu ne kartą paskatinti padėkos raštais, auksiniais atminimo ženkleliais, šeimos galva apdovanotas ženkleliu už racionalizacinius pasiūlymus, jo pasiekimai ir pareigingumas įvertinti Darbo šlovės ordinu.

Praeityje jonavietis atnaujindavo baldus. Nesvetimas jam ir siuvėjo amatas – dvi žiemas lankėsi pas patyrusį šios srities specialistą ir mokėsi siuvimo paslapčių. „Grįžęs iš kariuomenės, įsidarbinau melioracijoje – kasėme griovius. Bet šaltuoju sezonu darbo nebuvo, sugalvojau kažkuo užsiimti, todėl ir tapau siuvėju. Viską siūdavau – ir kelnes, ir švarkus, ir kailinius, darbo niekada netrūko. Daug kam esu pasiuvęs apmušalus automobilių sėdynėms“, – pasakoja jis.

Atokvėpio valandėlę sutuoktiniai vis prisimena svarbiausią šių metų įvykį, suteikusį jiems labai daug džiaugsmo ir jaudinančių akimirkų. Mat Lietuvai  „Eurovizijos“ konkurse Portugalijoje atstovavo  jų anūkė Ieva Zasimauskaitė. Seneliai vis pavarto žurnalus ir įvairius laikraščius, kuriuose rašoma apie jiems brangų žmogų.

KOMENTARAI