Gyvūnų globėja kreipiasi į geros valios žmonesŠeimininkę kieme kaskart pasitinka jos globojami keturkojai. K. Putelio nuotr.

Gyvūnų globėja kreipiasi į geros valios žmones

Daugiau kaip 20 metų Petrašiūnų kaime (Bukonių sen.) gyvenanti Irena Norvilienė savo laiką skiria benamių šunelių globai ir mėgėjų menui – fotografuoja, kuria pasakas, gamina proginius atvirukus, siuva dekoratyvines lėles, iš nuotraukų piešia portretus. Bet, anot jos, negana priimti nelaimėlius į kiemą – šiems reikia pašaro, o kartais ir vieno kito skanėsto. Tad moteris ryžosi kreiptis į redakciją, vildamasi, kad atsilieps gerų žmonių, kurie galės kartą kitą atvežti jos globotiniams maisto. Ji tikina geradariams skolinga neliksianti – atsidėkos savo kūrybos darbais ar išpildys jų užsakymus.

Šeimos istorija: anūkės brido tiesiai per dilgėles
Buvęs ūkio ministras: Jonavoje nesiruošiu būti šešėliniu vadovu
Diena, kai prasidėjo naujas gyvenimas

Meniniai sugebėjimai

Petrašiūnietė prisipažįsta nenuobodžiaujanti – laiką moteris skiria kur kas malonesniems dalykams. „Neturiu gero fotoaparato, tai įdomesnius vaizdus stengiuosi užfiksuoti savo „muiline“. Bet kai viena mano draugė specialia technologija nuotraukas padidina, išryškėja nepaprastas reginys. Štai pa­žvelkite – matyti ant sniego tupintis drugelis. Nedidelio formato fotografijoje jį sunku pastebėti. Turiu įamžinusi ir sukaupusi daug mūsų kaimo pasakiškų reginių“, – guviai pasakoja I. Norvilienė.

Jos asmeniniame archyve gausu spalvotos grafikos darbų, galinčių papuošti vaikų kambarius, besišypsančių ir šmaikščiai nusiteikusių dekoratyvinių lėlių, tinkančių paįvairinti miegamojo ar svetainės interjerą, proginių atvirukų su gražiais peizažais, kitokių mėgėjiškų darbų.

Prieš kelerius metus Irena pamėgino piešti portretus iš nuotraukų. Net pati nustebo, kai popieriaus lape išryškėjo tikroviški žmonių bruožai. „Paėmiau nuotrauką, kurioje įsiamžinusios mudvi su mama, ir nupiešiau – nuostabu! Artimų žmonių piešti atvaizdai galėtų papuošti kiek­vieno namus – nesenstantis ir iš mados neišeinantis dalykas. Girdėjau, kad dailininkai už portretą prašo pusšimčio eurų, o aš galiu nupirkti tik sauso maisto mano keturkojams globotiniams. Šie užsiėmimai man teikia malonumą. Žinoma, priklauso ir nuo nuotaikos, ir nuo muzikos, kurią labai mėgstu. Veiklos man niekada netrūksta“, – nusišypso ji, sugrįždama į praeitį.

Irena su mama – nuotrauka ir portretas

Slogūs prisiminimai 

Irena prisipažįsta, kad, prieš du dešimtmečius su dukra atsikrausčiusi gyventi į Petrašiūnų kaimą, buvo priblokšta žmonių negailestingumo. „Kaimiečiai mus pasitiko nepatikliai – žvelgė niūriais žvilgsniais, dažnai paleisdavo nemalonią, žeidžiančią ar žeminančią repliką, – prisimena I. Norvilienė. – Matyt, nepagarbą mums, naujokėms, lėmė pasikeitusi politinė situacija. Juk panaikinus kolūkių sistemą, ne vienas žmogus prarado darbą, neteko  minimalių pajamų. Tad vieni gėrė, kiti liūdėjo, treti mušėsi, o ketvirti savo neviltį ir pyktį išliedavo ant bejėgių gyvulių – tuomet dar buvusių arklių, karvių…“

Pašnekovė teigia mačiusi, kaip mažamečių akivaizdoje vyras plakė seną arklį, kadaise buvusį ūkio pagalbininką, o paskerdę kiaulę nevalydavo kraujo klanų, kol užėjęs lietus jų nenuplaudavo.

„Itin negailestingai buvo elgiamasi su artimiausiu žmogaus draugu – šunimi. Šit vienas žmogus mažą kambarinę kalytę sušaldė 25 laipsnių šaltyje, kitas nudaigojo už tai, kad kalė dažnai vesdavo šuniukus, trečias keturkojį sunaikino dėl jo garsaus lojimo. Mačiau daug baisių dalykų, kurie man, mieste gyvenusiai moteriai, kėlė baimę ir stūmė į neviltį. Tuo laikotarpiu apylinkės inspektorius iniciatyvos dėl žiauraus elgesio su gyvūnais nesiėmė. Gal nepaisė įstatymo, o gal ir visai jo nebuvo?“ – prisimena moteris.

I. Norvilienės paveikslas „Pavasaris sprogsta“

Pamestinukams padėjo kaimiečiai

I. Norvilienė sakė pastebėjusi, kad pastaraisiais metais laukuose ir pakelėse atsirado daug beglobių gyvūnų. Moters manymu, jų pagausėjimą galbūt lėmė tautiečių išvykimas į užsienį laimės ieškoti. „Padaugėjo ne tik benamių šunelių, bet ir kačių, kurias sudorodavo miško plėšrūnai. Važiuodama autobusu į Jonavą, mačiau pakelėje gulintį nedidelį ilgaplaukį šuniuką. Jis ten kiūtojo visą savaitę – to vaizdo pamiršti ligi šiol negaliu“, – sako Petrašiūnų kaimo gyventoja.

Ji pabrėžia, kad šunys buvo išmetami tiesiog iš pravažiuojančių automobilių. Ir ne bet kokie, o veisliniai, kuriuos dažniausiai laikydavo turtingieji. Daugiausia nelaimėlių laukuose atsidurdavo prieš didžiąsias žiemos šventes.

„Keturkojams labai pasisekdavo, nes juos šeimininkai likimo valiai palikdavo kaimo teritorijose. Petrašiūnų gyventojai ateidavo jiems į pagalbą – gailestingieji  priglausdavo po tris keturis išmestus šunis“, – pabrėžia ji.

Bene daugiausia pamestinukų rado prieglobstį I. Norvilienės kieme. Čia glaudėsi dvi europinės laikos, Labradoro retriveris, Mandžiūrijos čiau-čiau, korgis, daugelis kitų veislių šunelių. „Iš viso esu priglobusi 16 benamių, kurie tapo ne tik mano augintiniais, bet ir tikrais draugais. Neseniai į Žemaitiją išsikraustydama duktė su savimi išsigabeno ir kelis keturkojus globotinius. Man liko dvylika įvairių veislių šunų, – teigia moteris, pridurdama, kad ir dabar pasitaiko vairuotojų, negailinčių į kelią išėjusių šunyčių. – Pati mačiau, kaip viena moteris pervažiavo mažą taksiuką, stovėjusį šalia keturmečio vaiko. Gal neblaivi buvo? O praėjusį lapkritį dienos metu automobilis mano globojamą kalytę partrenkė prie pat kiemo vartų ir nurūko tolyn. Nespėjau nė numerio įžiūrėti. Tokio žmonių elgesio neįmanoma pateisinti – vieni rūpinasi benamiais gyvūnais, o kiti jų visai nevertina. Tokie tikrai sąžinės neturi.“

Ieško geradarių

Šunų globėja guodžiasi, kad anksčiau, kol Lietuva turėjo nacionalinę valiutą, tai  330 litų pensiją padalydavo taip, kad ir šunelių maistui pakakdavo. „Šiandien padėtis pasikeitė – gaunu 137,29 euro. Už tokius pinigus labai sunku pragyventi. Šuniukams reikia dar ir veterinarijos gydytojo paslaugų, šiaudų jų nameliams apšiltinti, kitų dalykų. Bet jų išmesti ar kitaip atsisakyti negaliu – visi keturkojai tapo mano šeimos nariai. Jie – tarsi maži vaikai: žaidžia, pykstasi, gudrauja, net verkia. Tačiau visada yra nuoširdūs, ištikimi namų sargai“, – dalijasi patirtimi moteris.

Irena tiki, kad į šį jos kreipimąsi atsilieps geros valios žmonių, galinčių ir norinčių parūpinti jos globojamiems keturkojams sauso maisto, ir paskambins tel. 8 672 10 376. „Neabejoju, kad yra nemažai gyvūnų mylėtojų. Kiekvienam žmogui, parėmusiam mano augintinius bet kokiu jiems tinkamu maistu, atsidėkosiu pagal savo galimybes – nupiešiu portretą iš jų atvežtos nuotraukos, padovanosiu paveikslą ar kitą savo sukurtą kūrinį. Būsiu labai dėkinga“, – jaudindamasi į geradarius kreipiasi Petrašiūnų kaimo gyventoja.

Ji džiaugiasi „Gyvūnų policijos“ laidomis televizijos ekranuose. Gal ši televizijos laida pabudins abejingųjų sąžinę? Pašnekovės nuomone, atėjo metas, kai reikia dalytis gerumu, meile ir dėmesiu su tais, kurių gerovė bei likimas priklauso nuo žmogaus, save vadinančio planetos valdovu.

KOMENTARAI