Gyventi ėjo dvasia nepalūžęs ir iškėlęs galvąE. Simanaitis, atrodo, neliko Tėvynei skolingas. Ievos Stučinskaitės nuotr.

Gyventi ėjo dvasia nepalūžęs ir iškėlęs galvą

„Vakaras jau apgaubia laukus ir pievas, ir taip tylu aplinkui...“ – pritemdytoje skaitykloje bangavo daina, o ekrane šniokštė jūros bangos, kviečiančios prisiminti ir geru žodžiu paminėti visų mūsų pažintą žmogų, Jonavos garbės pilietį Edmundą Simanaitį. Tą patį, kuris dažnai šioje erdvėje su mumis kalbėjo, tą patį, kuris ir nekalbėdamas kažką vis rašėsi, žymėjo, tą patį, kuriam neseniai būtų sukakę 90 metų.

Kūrybingą moterį užburia vilnos vėlimo stebuklas
Dr. R. Čičelis: Jonava man – mažasis pasaulio centras
Saksonijos žemė – gamtos grožio ir architektūros derinys

Posmai – tiesos sakymas

Susitikti su juo kvietė sūnaus Dariaus pieštas Tėvo portretas, kuriame ryškėja paprasto, kiek valiūkiškai nusiteikusio vyro veidas, kiek primerktos, atrodo, nemažai skausmo patyrusios, bet vilties nepraradusios akys, kietas aristokratiškas smakras. Žmogus, kuris 2016-ųjų vasarą paskutinįkart vaikštinėjo palei tvenkinius, trumpu galvos linktelėjimu atsakinėjo į pasveikinimus, šiek tiek lauko treniruokliais mankštinosi.

Paskui staiga išgirdome – Edmundas ligoninėje, jis dar kovoja, nors vilties nėra. Pagaliau vasario 27-ąją tyliai pravėrė duris į Anapilį. Vakaras, kuris gaubė laukus ir pievas, priglobė ir jį patį – garbų vyrą, tėvelį, senelį, pilietį, poetą, pirmąjį jo paties rankomis iškovotos Nepriklausomybės Jonavos rajono merą.

D. Simanaitis: „Tėtis tautiškumą gražiai puoselėjo turistinėse kelionėse“.

Parašiau „poetą“ ir suklusau. Kiek jo ne itin nuglūdintose strofose esti poezijos? Matyt, nemažai. Bibliotekos darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Ramūnas Čičelis teigė, kad Edmundo posmai – tai tiesos sakymas, ne asmeninės, o istorinės atminties fiksavimas. Tuose posmuose ne vien lyrikui duotas meninis skambėjimas, bet ir antropologinės vertės išraiškos. Turėjo šis žmogus, anot literatūrologo, moralinį instinktą, ką rašyti, jo nekankino dažną kūrėją persekiojantys vidiniai prieštaravimai. Edmundo poetinį balsą esą stiprino supratimas, kad didžioji politika – ne valdžia, o tarnystė tėviškei, tau duotam laikui, iš čia ir viltis, ir pilietinis įsipareigojimas, tikėjimas Viešpaties apvaizda, su kuria sakralioje skliautų tyloje nesyk susitikdavo.

Buvo ekslibrių kolekcininkas, Kaimo rašytojų sąjungos garbės narys, nors niekada nesiveldavo į literatūrines diskusijas, nesverdavo ir nematuodavo savo ar kitų kūrybinių opusų. Paskaitydavo ir… tyliai išeidavo. Dar buvo ne vieno valstybės apdovanojimo kavalierius, 2005 m. išrinktas Lietuvos kaimo šviesuoliu, „Žemynos“ choristas, pasiūlęs šiam kolektyvui baltų deivės vardą, ilgametis Neįgaliųjų draugijos narys, kasmet sąžiningai mokėjęs nario mokestį ir prenumeravęs laikraštį „Bičiulystė“.

„Jam padėjo tikėjimas“, – dėkodama visiems, sakė S. Simanaitienė.

Svarbiau – ne partiškumas

Keistokai, atrodo, dera dvi prigimtys – fiziko ir lyriko. Edmundas, dar lankydamas Rygiškių Jono gimnaziją (Marijampolėje), mėgo ne tik rašyti, bet ir skaičiuoti. Nelemtas prijautimas tėvo garbintai Šaulių sąjungai 1947 m. „dovanojo“ jam, 18-mečiam berniokui nuo Suvalkijos lygumų, dešimt metelių Karlago ir Steplago, besidriekusių Kazachstane, lagerių. Nuo pražūties gelbėjo jaunystė, dieviškoji kūrybos kibirkštėlė ir „Stalino universitetai“, kuriuose jis lygioje gretoje atsidurdavo ir su kunigu, ir su mokytoju ar generolu. Suprato, kad nesvarbu, kas esi – lietuvis ar rusas, bolševikas ar eseras, svarbiau – žmogiškumo klodai, sąžinė. Simboliška, kad paskutinėje lagerio nuotraukoje buvęs marijampolietis stovi su dviem bičiuliais – rusu ir lenku, kilusiu iš baltalenkių okupuoto Vilniaus krašto.

Deja, Lietuvoje aukštieji mokslai buvusiems lagerininkams buvo kone neįkandami. 1955 m. įstojęs į to meto Kauno politechnikos institutą, netrukus turėjo jį palikti. Tada pasirinko tuometį Leningrado politechnikos institutą, kur studijavo elektromechaniko specialybę. Kurį laiką padirbėjęs Marijampolėje, jaunas inžinierius išgirdo apie daug žadantį Jonavos „Azotą“, tad čionai ir pakėlė  bures. Kartu su juo dirbęs Vytautas Venckūnas, dabar šio renginio moderatorius, prisiminė, kaip mikliai Edmundas kalibravo elektros saugiklius, lig šiol neatsistebi jo konstrukciniais gebėjimais. Beje, bičiulis prisimenamas ne tik kaip gabus inžinierius, bet ir kaip lietuviškų terminų gamybininkų žargone kūrėjas, puikus istorinių datų žinovas. Datos, anot E. Simanaičio, tarsi Lietuvos istorijos kelio ženklai, jas būtina įsidėmėti.

A. Dudavičius: „Viceministras ypač pabrėždavo dvasines vertybes“.

Tėvynei neliko skolingas

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikais, atgimstant tautai, E. Simanaičio balsas vis dažniau skamba jonaviečių mitinguose, valdžios posėdžiuose. Jam nereikėjo semtis ryžto, jis žinojo, ką sako. Vėl įdomus V. Venckūno prisiminimas. Kažkam suabejojus, ar būtina išvesti sovietinę kariuomenę, Edmundas atkirto: „Ar norite sugrįžti į 1939-uosius?“. Tuo pat metu Edmundas – vis dar sovietinės žvalgybos taikiklyje. 1988 m. rugsėjo 11 d. KGB organai sukurpia pranešimą, kad, tarkime, karo atveju keturi jonaviečiai, tarp jų ir E. Simanaitis, būtų tuoj pat areštuojami.

1995–1997 metais jis – Jonavos rajono meras, daug dėmesio skyręs Nepriklausomybės kovoms įprasminti, paveldui, kultūrai, piliečių sąmonę keičiančiai žiniasklaidai. 1997 m. krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius pakviečia jonavietį tapti jo dešiniąja ranka – viceministru. „Sutinku, jei šalia bus Jonas Kronkaitis“, – atsakė šis. Ryžto, tautinių užmojų nepristigo nei tam, nei tam.

Bibliotekoje pasidalijęs prisiminimais atsargos pulkininkas, buvęs Jonušo Radvilos mokomojo pulko vadas Arūnas Dudavičius patikino, kad Edmundas aktyviai bendravo su Lietuvos gyventojų genocido centru, rūpinosi savanorių karių savišvieta, dažnai su jais diskutavo apie pilietiškumą, tautiškumą, nuolat pabrėždavo dvasinių vertybių prioritetus. Pagaliau tylusis viceministras sugrąžino gerą Lietuvos partizano vardą, įtikino, kad sovietmečiu jų autoritetas buvo apverstas aukštyn kojomis ir neleistinai žeminamas. Jonaviečio šūkis esą buvo toks: „Tėvynei esame visada skolingi“.

P. Mikšys paskaitė eilių pluoštelį.

Tikėjimas – laisvės forma

Čia pat, skaitykloje, parodyti keli šeimos pastangomis sukurti filmukai, svarių prisiminimų nepašykštėjo ir iš Vokietijos grįžęs sūnus Darius. Jis, vidurinis iš trijų, teigė, kad tautiškumą tėtis ypač mokėjo puoselėti per turistines keliones. Neužmirštami žygiai plaustais Nerimi, Nemunu. Stengėsi neaplenkti senų kapinių, bažnyčių, bendrauti su kunigais, senais kraštiečiais. Beje, nuolat stengėsi ir valstybiniu mastu įvardyti pergalės Žalgirio mūšyje nešėjus. Tai jis įtikino lenkus, kad smogiamoji figūra buvo Vytautas, ne Jogaila, tad dabar Griunvaldo kautynių teatrinėse scenose nestinga ir lietuvių.

„Ačiū. Jūs – tėčio žmonės. O jis buvo nesulaužomas, ėjo nuolat iškėlęs galvą. Padėjo laukimas, tikėjimas, tapę savotiškomis laisvės formomis“, – dėkojo susirinkusiesiems marti Sondra. Gražiai apie savo buvusį bendradarbį atsiliepė buvęs achemietis dr. Andrius Ancuta, priminęs, kad garbus jonavietis vertas atskiros knygos. Ne vieną eilėraštį, primenantį jautrios dvasios poetą, paskaitė Jeronimo Ralio gimnazijos trečios klasės mokinys Paulius Mikšys. Kai kurie posmai – iš 1983 ir ankstesnių metų, vadinasi, lyriko gyslelė Edmundo vaizduotėje pulsavo jau nuo jaunumės.

KOMENTARAI