Gyvenimas – tai knyga„Dabartinė knyga – tai pirmosios tęsinys“, – sakė V. Volkus. Danutės Kasparavičienės nuotr.

Gyvenimas – tai knyga

Viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su iš Jonavos krašto kilusiu, bet dabar gyvenančiu Kėdainiuose poetu, publicistu, visuomenės veikėju Vaclovu Volkumi. Į renginį atskubėję jonaviečiai vos tilpo Informacijos ir kraštotyros skyriuje, mat daugelis su atvykusiuoju anksčiau ar vėliau buvo bendravę, kai kas net kartu lankę mokyklą, augę.

Baudžiamosios bylos: rajone dominavo vagystės ir plėšimai
Jonaviečių sveikata – ir jaunų medikų rankose
Originali jonavietė, namuose prisijaukinusi laiką

Publicistinės knygos

Kraštietį pristačiusi vyriausioji bibliografė Rimantė Tarasevičienė priminė, kad Vaclovas – dvylikos poezijos knygų autorius, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, „Lietuvos aido“ korespondentas, jo 90-mečiui skirta čia pat esanti autorinių leidinių ekspozicija, o bibliotekos tinklalapyje – virtualioji paroda „Gyvenimo grožį į žiedą sudėsiu“. Šioje – dokumentinės vertės nuotraukos iš kūrėjo vaikystės, gimtasis Beržų kaimas ir Jonavos aplinka, įsijungimo į Lietuvos Sąjūdį ir šalies atgimimą akimirkos.

2010 m. atsitraukęs nuo lyrinių posmų, Vaclovas susikaupė ir išleido savo publicistinių apmąstymų knygą „Nužėrus laiko dulkes nuo dienoraščio“. Pavadinęs ją savotišku atsaku jį užauginusiam kraštui, čia literatas pasakojo apie Jonavos gimnaziją, kurią baigė 1948-aisiais, apie nelengvus sovietinės valdžios primestus kolektyvizacijos laikus, apie du dešimtmečius, skirtus pedagoginei veiklai. Ir štai – vėl siurprizas. Ką tik leidykla „Spaudvita“ pateikė dar vieną solidžią kėdainiečio knygą „Mano kelio atspindžiai“.

„Kai kam gali pasirodyti nekorektiška, kodėl tiek daug pasakoju apie save. Manau, turiu teisę. Kiekvienas žmogus – maža istorijos dalelė. Tad kuo daugiau piliečių pasakos apie savo patirtis, kuo daugiau ne slapukaus, o kalbės atvirai, tuo tikslesnę ir nuoširdesnę susidarysime tautos istoriją“, – patikino svečias.

Aštrus žodis

Žinantiems šią autoriaus poziciją, atrodo, nereikia jo smerkti nei už savo giminės ištakų, siekiančių kelis šimtmečius, pristatymą, nei už pirmuose puslapiuose publikuojamus bajorišką kilmę įrodančius dokumentus, nei už kitokius plačiuose pasakojimuose tilpusius „susireikšminimus“.

Didžiąją dalį publikacijų sudaro kelis dešimtmečius „Lietuvos aide“  spausdinti straipsniai, kuriuose atsispindi Kėdainiuose kurtos Sąjūdžio grupės veiklos peripetijos, pasvarstymai apie šiandienos valdininkų, ypač Darbo partijos,  rūpesčius, jų sprendimų klystkelius.

Nešykštėjo aštraus žodžio kraštietis ir dabartinei santvarkai, vadindamas ją nevaisingu globalizmu arba savotišku vakarietišku komunizmu. „Tautinės kultūros nereikia, tautinės mokyklos nereikia, lietuvių kalbos nereikia – tai ko reikia?“ – retoriškai klausė.

Čia pat stebėjosi, kad lig šiol sostinėje neturime reprezentacinės aikštės vizijos, o Kėdainiuose iškilęs moderniosios skulptūros kūrinys – gaublys su kopėtėlėmis, pavadintas paminklu žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Dovana bibliotekai

V. Volkų sveikino jį priėmusi biblioteka, gimnazijos pirmųjų laidų jį prisimenančios mokinės, literatai, o iš Beržų kilusi Vanda Michnevičiūtė svečiui įteikė senųjų Beržuose šlamančių liepų medaus. Nustebintas tokių šiltų susitikimo akimirkų, svečias bibliotekai padovanojo savo naująją knygą su autografu, nepašykštėjo susidomėjusiems ir anksčiau išleistų eilėraščių rinkinių. Keista, kraštiečio naujosios knygos tiražas tesiekia septynis egzempliorius. Gal dėl to, kad kūrėjo pastangų niekas neparėmė – ji gimė autoriaus lėšomis. O juk tai ryški Kėdainių krašto metraščio atkarpa.

KOMENTARAI