Globėja Vestina Jakučiūnienė: „Visa tai kartočiau“„Bendravimas padeda“, – sako Vestina, ilgą laiką kalbėjimą apie skaudžius išgyvenimus laikiusi tabu. Ingridos Pociūtės nuotr.

Globėja Vestina Jakučiūnienė: „Visa tai kartočiau“

Spausdiname antrąjį „Moteriškų pašnekesių“ ciklo straipsnį. Kalbamės su Jonavos rajono socialinių paslaugų centro socialine darbuotoja, jauna mama ir savo seserų globėja Vestina JAKUČIŪNIENE. Save ji dalija kitiems, dienas įprasmina per pagalbą skurstantiems ar silpnesniems, o laimę kuria per kitų gerovę. Ir taip – nuo ankstyvos jaunystės: kada gyvenimas, rodės, turėjo tik džiuginti, Vestina jau gyveno rūpesčiais ir sprendė rimtas jų pačių šeimą užklupusias problemas.

Valstybės kūrimas prasideda seniūnijose
Esate nedeklaravęs gyvenamosios vietos ir gaunate pensiją? Svarbi informacija jums
Kaip ir kur šią vasarą atostogaujate?

– Kokie socialiniai vaidmenys Jums svarbiausi?

– Svarbiausias – mama, globėja. Man pati didžiausia vertybė – šeima. Stengiuosi ją perduoti ir savo seserims bei dukrai. Globojau tris seseris. Dabar viena jau suaugusi, gyvena užsienyje. Kol ji augo, dažnai pykdavomės, tačiau šiandien viena už kitą atiduotume viską. Šeimoje dar esu žmona. Visuomenėje – savanorė. Kiekvieną savaitgalį atiduodu save skurstantiems, kiekvieną dieną – tiems, kam labiausiai reikia pagalbos: šeimoms, seneliams, vaikams. Vaikai – mūsų ateitis, todėl pirmiausiai stengiuosi ginti jų interesus.

– Kas Jums yra moteriškumas?

– Gyvybės ir namų židinio saugojimas. Be moterų nebūtų gyvybės. O namų židinys nuo seniausių laikų laikomas moters pareiga. Mano vardas, išvertus jį iš graikų kalbos, taip pat reiškia namų židinio deivė.

– Kas Jums yra motinystė?

– Tai aukščiausias kaip žmogaus, kaip moters, įprasminimas ir pripažinimas. Tik gimus dukrytei, supratau, kas tai yra. Dar tik mokausi. Žinoma, motinystė susijusi ir su rūpesčiais, nemigo naktimis, tačiau vaiko šypsenos, pasiekimai greitai viską atperka.

– Esate mama, bet dar globojate ir savo seseris. Kokio jos amžiaus?

– Keturiolika ir šešiolika metų. Vyresniajai, kuri jau gyvena savarankiškai, – dvidešimt dveji.

– Kiek metų Jums pačiai?

– Dvidešimt penkeri. Seseris globoju jau aštuoneri metai.

– Kas nutiko Jūsų tėvams, kad tenka globoti seseris?

– Kai man buvo septyniolika, mama mirė nuo onkologinės ligos. Dabar suprantu, kad tuomet tebuvau visai vaikas, paauglė. Iki šios dienos atsimenu, kaip teko slaugyti mamą, matyti ją mirštančią ir vieną rytą surasti jau nebegyvą. Ji gulėjo intensyviosios slaugos skyriuje. Buvau prie mamos per naktį. Užmigau. Pabudau anksti ryte prie mirusios mamos.

– O kur tėtis, kodėl po mamos mirties nepasirūpino Jumis?

– Kas mano tikrasis tėtis, aš nežinau. Augau su savo trijų jaunesniųjų seserų tėčiu. Tačiau jis negalėjo ir negebėjo auginti mūsų dėl priklausomybės nuo alkoholio. Dabar jis jau susitvarkęs, gyvena užsienyje ir rūpinasi dukterimis. Padeda finansiškai, atsiunčia pinigų, kviečiasi atvykti atostogų, tačiau kasdieniniai rūpesčiai tenka man ir mano vyrui.

– Kaip tėtis tapo priklausomas nuo alkoholio?

– Jis neteko darbo. Susirgo mama. Nors išgerdavo ir iki tol, bet šie įvykiai, galima sakyti, jį palaužė. Mama nuo tada, kai sužinojome diagnozę, sirgo dešimt mėnesių. Kol ji gulėjo ligoninėje, buitis užgulė tėčio pečius. Kadangi jis neturėjo darbo, trūko pinigų, psichologiškai buvo sudėtinga, todėl paniro į alkoholio liūną, iš kur išsivaduoti labai sunku. Gal tai buvo bėgimas nuo problemų? Tačiau išgėrus problemos nedingsta, neišsisprendžia savaime, jos lieka…

V. Jakučiūnienė save dalija kitiems – skurstantiems, seneliams, vaikams

– Grįžkime prie mamos. Kodėl Jums teko susidurti su tokiu likimu? Ar nebuvo galimybės užkirsti kelio šiai ligai?

– Kadangi buvau tokio amžiaus, kad apie ligas negalvojau, negaliu tiksliai pasakyti, ar mama, iki susirgdama, tikrinosi reguliariai. Žinau, kad pastebėjusi, jog kažkas yra ne taip, Jonavoje ji tikrinosi tris kartus. Tyrimai buvo geri, todėl nieko blogo nepastebėta. Kai nuvyko į Kauną, liga jau buvo pasiekusi trečią stadiją ir pereinanti į ketvirtą. Gydytojai žinojo, kad gyvybės išgelbėti nebepavyks.

– Sužinojote diagnozę. Mama gulėjo ligoninėje. Tėtis ėmė išgėrinėti. Likote keturi vaikai be priežiūros. Jūsų šeimos gyvenimas ėmė byrėti. Galiausiai mama mirė. Ar buvo, kas Jums tuo laikotarpiu padėjo? Kol mama sirgo ir pirmuosius metus po jos mirties…

– Pirmosios dienos po mamos mirties parodė, kiek daug yra gerų žmonių. Kaimynai, mokyklų bendruomenės, seniūnija. Daug kas prisidėjo finansiškai, padėjo palaidoti mamą. Jautėme palaikymą. Klasių auklėtojos rūpinosi nuolat – stengėsi nepalikti nuošaly, domėjosi ir stūmė į priekį, sakydamos: „Jūs galit“. Jeigu kada nepavykdavo pastumti, apibėgdavo ratu, kad patrauktų iš priekio. Jos ir iki šiol paklausia, kaip mums sekasi. Jaunesniųjų seserų trenerės taip pat „traukia“ jas, kiek tik gali. Nors dažnai visuomenė labai greitai „uždeda etiketę“ žmogui – tas alkoholikas, tas našlaitis, tas „rizikinis“ – ir „nurašo“, tačiau mūsų atveju buvo priešingai. Jautėme, kad esame reikalingos.

– Išorinė pagalba ir paspirtis – labai svarbu. O kas padėjo susikalbėti su savimi, susitvarkyti su jausmais, kylančiais viduje?

– Tai sunkiausia. Ir dabar – labai jautru. Kai mama mirė, mažajai seseriai buvo šešeri, kitai – aštuoneri metukai. Į jas žiūriu kaip į savo vaikus. Kartais pasitaiko ir pykčio. Daug kalbamės. Taip yra dabar. O iš pradžių stengiausi nekalbėti, ignoruoti. Buvo tabu. Mažiausioji, pasiėmusi mamos nuotrauką, nuolatos verkdavo. Nutariau fotografiją paslėpti ir uždraudžiau kalbėti apie tai. Dabar manau, kad tai buvo klaida. Gal būtų buvę geriau leisti seserims ir sau išsiverkti? Tačiau tuo metu kitaip atrodė ir sprendimą priėmiau tokį. Iš tiesų bendravimas padeda, tačiau aš tik pastaruosius metus pradėjau kalbėti apie tai, kaip jaučiausi tada. Iki tol prašiau negailėti, nes gailestis ne padeda, o gniuždo. Reikia ne gailestingumo, o išklausymo. Tuo laikotarpiu materialiai visi stengėsi padėti, o dvasiškai niekas per daug nesigilino. Dažnas paklausia: „Ar turi valgyti?“, bet niekas negalvoja, kad greta alkio yra ir emocinis badas. Tuo metu to beveik niekas tarsi nenorėjo girdėti.

– Ką reiškia būti seserų globėja? Ja tapai labai jauna, o metų skirtumas tarp vyriausios globotinės gana nedidelis.

– Tikriausiai globoti vaiką iš kitos šeimos yra paprasčiau, nes jam esi autoritetas. Globoti seseris, kai esi tik vos vyresnė, yra sunku, nes psichologiškai visos esame viename lygmenyje. Galiausiai esame seserys, ir to niekas nepanaikina. Sunku laviruoti tarp sesers ir globėjos, ypač, kada prasideda paauglystė. Turi būti lyg ir mama, šeimos galva, kuri rūpinasi, o kartu ir vadovauja, tačiau tave priima kaip seserį, su kuria galima ginčytis. Jos pripažįsta: „Taip, tu mus apiperki, gamini valgyti, rūpiniesi namais ir mūsų mokslais, bet tu gi vis tiek esi mūsų sesuo.“

– Kaip manote, kas būtų padėję išvengti viso to, ką patyrėte?

– Kompetentingai ir laiku atlikti tyrimai. Kalbant apie žmogaus teises, kiekvienas turime pasirinkimą ir patys galime nuspręsti, kada ir kokius tyrimus daryti, jei nenorime, galima ir nesikreipti į medikus. Tačiau po to kai kuriems tenka kovoti su pasekmėmis – gyvenimas ar mirtis. Jeigu tyrimai būtų atliekami privaloma tvarka, kada reikia, reguliariai, daug skaudžių atvejų būtų pastebėta anksčiau.

– Einate nelengvu keliu. Kas Jums suteikia stiprybės?

– Būna momentų, kai stiprybė baigiasi. Tada galvoju, kam man to reikėjo, dėl ko tai darau. Kai nusiraminu, suprantu, kad visa tai kartočiau ir stengčiausi dar labiau.

Jaučiu vyro palaikymą. Dabar jau – ir suaugusios sesers. Nors gyvenant kartu ir kildavo barnių, ginčų, dabar ji yra pagrindinė patarėja, kuri paguodžia ir palaiko. Nors jai paauglystėje nepatiko namų taisyklės, kurių reikalavau laikytis, tačiau dabar ji man sako: „Ačiū, kad nelikom vienos“. Tarp eilučių girdžiu ačiū, kad neatsidūrėme globos namuose. Pavyzdžių, kad globos namuose vaikams nėra gerai, parsinešu iš savo darbo. Daugelis jų turi elgesio problemų, nes auga be meilės, supratimo. Institucija nėra šeima. Į globos namus pakliuvęs vaikas lieka vienas su savo jausmais. Nė vienas specialistas, nors ir pats geriausias, neatstos artimo žmogaus šilumos, o įstaiga – namų. Tėvai, kokie jie bebūtų, kaip supranta, tokia liepsna ir šviečia.

– Kodėl pasirinkote socialinės darbuotojos profesiją? Ar tai susiję su tuo, ką pačiai teko patirti?

– Kai likome be mamos, buvo labai sunku išgyventi. Mačiau, kaip padeda žmonės mums, norėjau bent dalį to atiduoti kitiems. Nors mokyklą baigiau raudonu diplomu, rinkdamasi, kur studijuoti, žymėjau tik socialinį darbą. Iš tikrųjų taip norėjau, taip vedė širdis. Įtakos turėjo ir išgyvenimai. Kai pirmos paskaitos metu paklausė, kiek yra nuoširdžiai norinčiųjų dirbti šį darbą, buvau viena iš nedaugelio. 90 proc. grupės mieliau būtų rinkęsi kitą specialybę, o socialinis darbas buvo ne prioritetinis pasirinkimas. Socialinio darbuotojo profesija sunki ir dažnai nevertinama. Susiduriu su požiūriu, kad socialinis darbuotojas tapatinamas su tomis grupėmis, kurias lanko, ir tai labai skaudu. Kartais mus vadina „su rizika“ arba „rizikiniai“. Socialiniai darbuotojai pervargsta, nes jiems ne tik reikia dirbti savo tiesioginį darbą, bet ir kovoti su neigiama nuostata į juos pačius. Jei gydytojas neišgydo paciento, niekas jo nekaltina. Jeigu atsitinka kokia nelaimė, socialiniai darbuotojai linčiuojami, kad neprižiūrėjo. Tačiau žmonės nėra robotai ir mygtuko paspaudimu jų elgsenos, vertybių ir požiūrio į gyvenimą nepakeisi.

– Kaip, likusios vienos, tvarkėte savo finansus? Juk neturėjote jokių įgūdžių.

– Mums sekėsi gana gerai. Finansų valdymo klaidų nedariau. Pirmuosius metus gyvenome iš našlaičių išmokų. Sesė rašydavosi, ką pirkome, kiek sumokėjome. Viską labai nuosekliai susidėliodavome ir net susitaupėme atostogoms. Kada bendraamžės mėgavosi gyvenimu, gaminti valgius, žinoma, nesinorėjo. Todėl dabar juokauju, kad makaronų ir dešrelių atsivalgiau dvidešimčiai metų į priekį. Taip ir maitinomės. Gyvenome kaime, turėjome daržą. Ir dabar turime. Kadangi labai norėjau studijuoti, bebaigdama dvyliktą klasę, auginau svogūnus, krapus, salotas – visa tai dar pardavinėjau. Per vasarą  užsidirbau  tūkstantį litų kompiuteriui. Pirkau patį pigiausią, bet jis atstojo stebuklą.

– O kaip suderinote studijas ir seserų globą?

– Studijavau Kaune. Kasdien važinėjau. Rytą paveždavo Klinikose dirbusi kaimynė. Ji neėmė atlygio ir tai buvo labai svarbu. Grįždavau autobusu.

– Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo meilė?

– Dar mokykloje. Su savo vyru draugavau jau tada, kai susirgo mama. Jo šeima visą laiką buvo šalia, palaikė. Aš ir sesės kartu švęsdavome šventes ir buvome jų šeimos dalimi.

– Apie ką svajojate?

– Svajonės susijusios su artimaisiais. Kadangi pati sergu ir žinau, ką reiškia gyventi su liga, noriu, kad vaikai ir sesės augtų sveiki, kad gyvenime joms sektųsi siekti savo tikslų. Sesės sportuoja, tad linkiu joms susikurti gerovę.

– Kokia yra Jūsų liga? Kada ja susirgote?

– Sergu reta forma – miomine epilepsija. Kai pabudau šalia mirusios mamos, ištiko pirmasis priepuolis. Priepuoliai kartojosi, tačiau diagnozė nustatyta tik prieš dvejus metus. Ilgai nepavyko išsiaiškinti, nes priepuoliai būna su sąmone, viską atsimenu, todėl sunku atpažinti ligą. Traukuliai prasideda staigiai pakilus iš lovos ryte ar naktį, jie susiję su emociniais išgyvenimais, stresu. Seniau išgyventi emociniai lūžiai ne tokie sunkūs, kaip dabar sunku susitaikyti su savo liga. Nors geriu vaistus ir viskas, rodos, klostosi gerai, pasitaiko, kad rytais atsikeliu ir nebegaliu išeiti į darbą. Kuo labiau jaudinuosi, tuo sunkiau suvaldyti priepuolį. Turiu nusiraminti.

– Kokie jausmai lydi, kai sužinai diagnozę?

– Mamos diagnozę sužinojau iškart, nes buvau kartu su ja Kauno klinikose. Suvokimas, kas laukia, neatėjo iš karto su pasakymu. Atrodė, kad mama sirgs, o gyvenimas tekės toliau. Lydėjo jausmas, kad tai ne mamai, ne mūsų šeimai. Tikėjau, kad mama nemirs, kad gyvens. Iki pat paskutinės minutės, kol nepamačiau negyvos. Kai ji atsidūrė paliatyviosios terapijos skyriuje, gydytojai suleido morfijų, kad nereikėtų kęsti kančių. Aš atvežiau daiktus. Mama paklausė: „O kas Jūs tokia būsit?“. Tai buvo skaudžiausi žodžiai gyvenime. Tą minutę supratau, kad jau nebebus, kaip buvo.

Kai jau suvokėme, ėmė pyktis: „Už ką mums taip?“, „Ką mama blogo padarė, kad serga?“. Tai buvo dar vaikiškas protas. Tada man tebuvo šešiolika. Tad į viską žiūrėjau daug paprasčiau.

Kai pasakė mano pačios diagnozę, sėdėjau ir verkiau kūkčiodama. Neurologė ramino, jog tai yra geriausia, kas man galėjo nutikti. Nepasitvirtino daug sunkesnės diagnozės, kaip smegenų auglys ar panašios.  Tačiau, kai geri vaistus ir viliesi, kad jie turi padėti, bet vis tiek ištinka priepuolis, tai gniuždo. Būna, kad nesinori net gyventi, tačiau susitvardau. Kai pagerėja, vėl džiaugiuosi gyvenimu – kad galiu matyti, girdėti, kvėpuoti, stebėti augančius vaikus.

– Kaip manote, kokių pokyčių reikia visuomenėje?

– Daugiau bendruomeniškumo ir palaikymo vienas kito atžvilgiu. Kaimynai dažnai girdi ir mato problemas, tačiau niekur nesikreipia ir patys neateina pasikalbėti. Pasidarėme šalti ir nebežinome vieni kitų vardų. Daugiau tikėjimo Dievu. Iš tikėjimo ateina ir pagalba kitiems.

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

KOMENTARAI