Gimnazija paminėjo žinomos kraštotyrininkės jubiliejųIš kairės: V. Šimonytė ir M. Sadzevičienė dalijosi šiltais prisiminimais. K. Putelio nuotr.

Gimnazija paminėjo žinomos kraštotyrininkės jubiliejų

Neseniai Jeronimo Ralio gimnazijos muziejuje paminėtos istorijos mokytojos, kraštotyrininkės, muziejininkės Vlados Šimonienės 90-osios gimimo metinės, pagerbtas jos atminimas.

Gaižiūnų kaimas – nyki geležinkelio kaimynystė
Vakarų Škotija – vieta, kur gimsta fantastiniai filmai
Vilioja spalvingojo Maroko paslaptys

Vaikystės svajonės link

V. Šimonienė mokytojos darbui ir aktyviai kraštotyrinei, muziejinei veiklai šioje mokykloje atidavė daugiau nei 20 metų (1962–1985). Tačiau jos pedagoginis kelias prasidėjo gerokai anksčiau.

Gimnazijos muziejaus vadovės Daivos Kšivickienės susirinkusiesiems į paminėjimą pademonstruotose skaidrėse, ranka rašytoje savo autobiografijoje, Vlada prisipažino: „Būti mokytoja buvo mano vaikystės dienų svajonė.“ Jos siekdama, mergina įstojo į Ukmergės mokytojų seminariją, 1946 m. ją baigė ir įgijo teisę dirbti pradinės mokyklos mokytoja.

Vėliau – istorikės darbas gimtajame Kėdainių rajone, Baisogalos ir Šėtos vidurinėse mokyklose. 1955 m. mokytoja neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Istorijos fakultetą.

Ištekėjusi (1962 m.) V. Šimonienė apsigyveno mūsų mieste, o vienintelė jos darboviete tapo tuometė Jonavos vidurinė mokykla, vėliau tapusi 1-ąja vidurine (dabar – Jeronimo Ralio gimnazija).

A. Rimkus padėkojo D. Kšivickienei už iniciatyvą. K, Putelio nuotr.

Nenuilstanti kraštotyrininkė

Į mokyklos istoriją V. Šimonienė kartu su mokytojomis Gertrūda Kregždiene, Valerija Meceliene ir Brone Volbikiene įėjo kaip pirmosios kraštotyrininkės.

Kaip priminė D. Kšivickienė, tuo metu sovietinėje Lietuvoje įkurta Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija (1961 m.), kilo šios veiklos bumas. Vlada tapo pirminės kraštotyros organizacijos vadove.

1969 m. mokykloje ji įkuria visuomeninį kraštotyros muziejų. Jame buvo sukaupta ne tik nemažai mokyklos, Jonavos apylinkių istorijos medžiagos, bet ir 384 etnografiniai eksponatai. Beje, kito muziejaus mieste tuo metu nebuvo.

Pedagogė taip pat prisidėjo prie Jeronimo Ralio 100-ųjų gimimo metinių minėjimo, išsaugojo Petro Vaičiūno muziejų Piliakalniuose. Gaila, bet jis šiuo metu nebeveikia.

Deja, po kurio laiko kraštotyros muziejų vietoje buvo nurodyta steigti kovinės šlovės muziejus. Etnografiniai eksponatai buvo „patraukti į šalį“. Jiems beliko tūnoti sandėliuke, vėliau didžioji jų dalis dingo. Atgimimo laikotarpiu kai kurie perduoti besisteigiančiam Jonavos krašto muziejui. Gerai, kad išliko nuotraukos ir dokumentai, atskleidžiantys mokyklos istoriją, atsiminimai apie J. Ralį.

V. Šimonienė už savo veiklą ne kartą buvo skatinta, apdovanota, jai įteiktas darbo veterano medalis. 2000 m. ant Krašto muziejaus sienos pritvirtinta jos atminimui skirta lentelė (šiuo metu, remontuojant pastatą, ji nuimta).

Minėjimo dalyviai mokyklos muziejuje.
Kęstučio Putelio nuotr.

Atmintis gyva

Paminėti veiklios mokytojos 90-mečio atėjo ir jos buvusių kolegų, mokinių bei dukra Valdonė, taip pat pedagogė. Visų jų atmintyje gyvi geriausi šios asmenybės bruožai.

Senjorė Gražina Dabušienė buvusią bendradarbę prisiminė kaip pasitempusią, kultūringą, nedaug kalbėjusią – daug pasakydavusią, nedalyvavusią intrigose moterį.

Buvusi kaimynė ir kolegė Monika Sadzevičienė patikino, kad jų su Vlada iškrova po sovietinių pedagogų tarybos posėdžių buvo… nusikeikti. Mokytoją ji apibūdino kaip nepaprastai gerą, nuoširdžią, neturinčią jokio pavydo, mylinčią šeimą ir besirūpinusią ja. Net gyvenimo saulėlydyje V. Šimonienė ramiai žiūrėjusi į savo ligą, neverkšlenusi.

Dukra Valdonė dėkojo gimnazijai, kad išlaiko tradicijas. Anot V. Šimonytės, ji „augo“  muziejuje, kai dar nelankė mokyklos. Pedagogė džiaugėsi gražiu mamos pristatymu. Kai ko ir ji pati nežinojusi, todėl su malonumu žiūrėjusi skaidres.

Savo motiną ji atsimena kaip labai ramią, nepadėdavusią ant lėkštutės žinių, skatindavusią jų ieškoti žodynuose, enciklopedijose ir kitur.

Jos nuomone, tikra vertybė yra sveikinimai mamai, rašyti ir mokinių, ir mokytojų.

Gimnazijos direktorius Arūnas Rimkus padėkojo D. Kšivickienei už iniciatyvą – be jos nebūtų šio renginio. „Neužtenka žinoti, reikia veikti“, – sakė jis.

Ugdė patriotus

Buvęs šios ugdymo įstaigos mokinys, tuo metu, kai pradėjo dirbti V. Šimonienė, mokęsis vienuoliktoje klasėje, rajono Tarybos narys Vytautas Venckūnas sakė norėjęs, kad žinomos kraštotyrininkės 90-ųjų gimimo metinių paminėjimas vyktų platesnei visuomenei, bet to nepavyko padaryti. Pasak jo, kultūros lygis rajone šiuo metu prastėja, naikinami muziejai. „Naikinimo keliu judame į priekį, – teigė jis ir ragino gimnazijos pedagogus, puoselėjančius savo muziejų: – Nors jūs išlikite.“

Kalbėtojas priminė, kad tarpukariu tautinė savimonė kilo iš švietimo, raštingumo. Mokytojai, turėdami autoritetą, išugdė patriotų kartą. Ir pokariu jie „nesvaičiojo“, visada šalia buvo tautiškumas.

Baigdamas V. Venckūnas sakė: „Dabar valdžia mano, kad viską daro gerai. Bet nėra giluminio supratimo, niekas nepaliečia kultūrinio dirvono.“

Po nuoširdaus paminėjimo jo dalyviai nuvežė ir padėjo gėlių ant V. Šimonienės kapo.

KOMENTARAI