Genealoginis medis – tarsi Lietuvos istorijos dalisAštunta genealoginio medžio karta – S. Miliukas su artimiausiais giminaičiais. Nuotr. iš naujos knygos.

Genealoginis medis – tarsi Lietuvos istorijos dalis

Buvęs ilgametis akcinės bendrovės „Achema“ darbuotojas Stasys Miliukas šiuo metu gyvena Klaipėdoje. Jis neapsiriboja aktyvia veikla miesto pagyvenusių žmonių asociacijoje, bet renka archyvinę medžiagą ir rašo knygas. Praėjus dvejiems metams nuo pirmosios knygos „Giminės ir ne tik“ pasirodymo, pernai dienos šviesą išvydo kitas jo leidinys „Nuo senovės ir viduramžių iki Žalio Velnio“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Buvęs achemietis sutiko papasakoti apie savo kūrybinį kelią.

Medžių kolekcionieriaus svajonė – užauginti išskirtinius augalus
Garsus ūkininkas pieną perka parduotuvėje
Kokio prezidento norėtų jonaviečiai?

Pernai išleistos knygos pirmas viršelis

Svarbiausios datos

„Susidomėjimą Lietuvos istorija paskatino Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Kruopščiai išanalizavęs daugelį istorinių publikacijų ir leidinių, pateikiau mūsų šalies vystymosi sanklodą, reikšmingus istorinius įvykius, pradedant nuo įtikinamų lietuvių kilmės ir Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose versijų. Lietuvos kelias į krikščionybę ir europinę bendruomenę per ilgus jos gyvavimo šimtmečius buvo ne kartą nutraukiamas svetimųjų invazijomis, okupacijomis, nulemtas galingųjų interesais. Pateiktos temos skiriamos apibrėžti ryškiausius Lietuvos istorijos kontūrus, patriotinio pasididžiavimo vertus įvykius, faktus ir žmones, priminti skaudžius politinius, karinius, represinius kruvinus įvykius, tekusius Lietuvai šimtmečių sūkuryje“, – 2017-aisiais išleistos knygos pratarmėje rašo autorius.

Žymių žmonių paveikslai

Knygoje „Nuo senovės ir viduramžių iki Žalio Velnio“ autorius atspindi lietuvių ir kitų tautybių iškilių žmonių indėlį kuriant Lietuvos valstybę. Lietuvos miestų istorijos ištakose aiškiai matyti ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų, žydų žymių asmenybių indėlis į šalies ekonominio ir kultūrinio gyvenimo vystymą, jos gynybą įvairiais istoriniais laikotarpiais.

Knygoje pateiktas ne tik buvusių garbių Lietuvos valdovų, didžiųjų kunigaikščių indėlis į šalies vystymą, plėtojimą, bet ir kai kurių jų šeimos narių (motinų, dukterų, sutuoktinių), kaip antai: Onos, Vytauto žmonos, Elžbietos Habsburgaitės, Bonos Sforcos, Aldonos Onos, Danutės Onos, Onos Jogailaitės, Barboros Radvilaitės, kitų, pastangos ir tam tikra prasme pagalba savo iškiliems vyrams jų įvairiapusiškame gyvenime ir sudėtingoje kasdienybėje. Paliestos lietuvių kautynių peripetijos sukilimuose prieš carinės Rusijos valdžią, Saulės, Žalgirio, Oršo, Klecko, Vorsklos, Pabaisko mūšiuose, Septynerių Metų, Mėlynųjų Vandenų, Šiaurės, Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose. Paminėtina, kad Septynerių Metų karas, Šiaurės karas viduramžiais vyko ir buvusios Mažosios Lietuvos teritorijoje.

Pažintis su Žaliu Velniu

Naujoje knygoje nušviestas lietuvių gyvenimo laikotarpis Abiejų Tautų Respublikoje, carinės Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos sudėtyje bei lietuvių tautos pastangos išsivaduoti iš svetimųjų jungo. Leidinyje pateiktos tarpukario Lietuvos prezidentų asmenybės, senosios Lietuvos sostinių, didžiųjų šalies miestų, apskričių ir rajonų savivaldybių centrų istorinės ir kultūrinės ištakos. Itin plačiai pristatoma Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Jonavos, Kėdainių miestų, taip pat Vilniaus ir Klaipėdos kraštų vystymosi istorinė ir kultūrinė raida.

Gyvojo liudininko prisiminimuose nušviestos Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu Lietuvos partizanų pasipriešinimo kovos prieš sovietų valdžią, vadovaujant Jonui Misiūnui-Žaliam Velniui, Didžiosios Kovos apygardos vadui. „Neatsiejama Žalio Velnio legendos dalis yra įsimintinas jo ūgis ir stambus sudėjimas, ištvermė ir sumanumas. Bendražygius stebino jo sugebėjimas išsisukti iš sunkiausių padėčių, iš kurių jis išslysdavęs, tarsi ungurys. Tos pačios legendos dalis yra Žalio Velnio taktika – Didžiosios Kovos apygarda garsėjo skrajojančiais būriais, kurie niekada neužsibūdavo vienoje vietoje. Toks pat buvo ir štabas su jį lydinčiu apsaugos būriu“, – charakterizuojamas Žalias Velnias. Šiai asmenybei išryškinti spausdinami buvusio Lietuvos partizano Albino Bagdonavičiaus atsiminimai.

Genealogės pastebėjimai

Be archyvinės medžiagos, leidinyje pristatomas autoriaus giminės genealoginis medis, esantis tos pačios istorijos dalimi. „Ypatingų atradimų savo giminės istorijoje neradau. Tiesiog buvo nepaprastai įdomu pirmąkart panirti į senų dokumentų pasaulį, prisiliesti prie autentiškos giminės istorijos, kurią, kaip ir daugelis iš mūsų, žinojau labai paviršutiniškai. Be abejo, šis darbas reikalauja kruopštumo, preciziškumo ir kantrybės“, – prisipažįsta genealoginio medžio sudarytojas.

Pasak istorikės genealogės Agatos Zarunskaitės, daugiau tvarkos archyvuose atsirado ne sovietiniais, bet jau carinės Rusijos laikais, tuomet archyviniai dokumentai buvo unifikuoti. „Iš archyvinių dokumentų galima sužinoti įdomios informacijos apie protėvius: luomą, kam kaimas priklauso – ar žemė buvo valstybinė, ar bajoro, informacijos apie ūkį, jo dydį  ir panašiai“, – nurodo A. Zarunskaitė.

Ji akcentuoja, kad tarpukario dokumentuose galima rasti pasus, nuotraukas, kariuomenės dokumentus, jeigu vyras joje tarnavo. Visais laikais pasitaikydavo ir nesantuokinių vaikų – kai kuriais laikotarpiais mažiau, kitais – daugiau. Tarkime, užėjus Napoleono armijai vaikų gimstamumas itin išaugo. Tikėtina, kad to laikotarpio nesantuokiniai vaikai galėjo turėti prancūziško kraujo. “Tačiau bėda ta, kad tokių vaikų gimimo metrikuose nepateikiama jokių duomenų apie kūdikio tėvą – įrašyta tik motinos vardas ir pavardė”, – pabrėžia istorikė.

Vainike – 321 metai

S. Miliukas teigia, kad prieš kelerius metus rašydamas knygą „Giminės ir ne tik“, tuo pačiu metu kūrė ir genealoginį medį, kurio pradžia prasidėjo tik nuo senelių Stasio Dambrausko ir Vacio Miliuko gimimo 1886 ir 1890 metais. Bet vėliau jam pagelbėjo giminaitis Regimantas, papildydamas ir įkomponuodamas į S. Miliuko sudarytą medį dar keturias giminių kartas nuo 1695 metų.

Genealoginio medžio vainike knygos autoriui pavyko aprėpti 321 metų laikotarpį nuo Lietuvos ir Lenkijos Abiejų Tautų Respublikos laikų. Jį sudaro dešimties kartų 165 žmonės.

S. Miliukas neslepia, kad knygą parengti ir ją išleisti prireikė daug laiko. „Malonu, kad šiuo leidiniu galėjau prisidėti prie iškilių ir labai svarbių Lietuvai istorinių datų. Kiekvienas, kuriam įdomi mūsų tautos istorija, manau, knygoje ras atsakymą į rūpimą klausimą“, – sako naujo leidinio autorius.

Nepamirštami 1967-ieji

Vilniaus universitete įsigijęs chemijos inžinieriaus-technologo specialybę, 1967 m. S. Miliukas peržengė tuometės Jonavos azoto trąšų gamyklos (dabar akcinė bendrovė „Achema“) slenkstį. Tada jis buvo paskirtas eiti amoniako gamybos sintezės cecho pamainos viršininko pareigas. „Niekada nepamiršiu, kaip, įžengęs į amoniako gamybos viršininko kabinetą, pamačiau už stalo sėdintį jauną skvarbaus žvilgsnio žmogų. Tai buvo mano pirmoji pažintis su Bronislovu Lubiu. Mane imponavo jo darbštumas, energija, įžvalgumas, o kai kuriais atvejais – netgi rizika. Jis buvo ir reiklus, ir tolerantiškas savo pavaldiniams. Vėliau jis man pasiūlė užimti tuometinio gamyklos saugumo technikos skyriaus viršininko, o po kurio laiko – Vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojo-saugumo technikos skyriaus viršininko pareigas. Jeigu laikrodžio rodyklę būtų įmanoma pasukti atgal ir rinktis įvairias darbo sritis, neabejodamas pasirinkčiau 1967-uosius, kai, būdamas dar jaunas specialistas, susipažinau su būsimuoju įmonės, o vėliau ir viso koncerno „Achemos grupė“ vadovu B. Lubiu“, – prisimindamas „Achemą“, sako S. Miliukas.

Neišrautos šaknys

B. Lubio pasiūlymu pradėjęs dirbti AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje“, S. Miliukas labiausiai nenorėjo nutraukti draugiškų saitų su Jonava, pirmąja savo darboviete.

„Tuo metu duktė Birutė buvo baigusi Kauno technologijos universitetą, sukūrė šeimą ir, mano džiaugsmui, įsidarbino AB „Achema“. Dabar ji yra šios bendrovės profsąjungų komiteto pirmininkė. Taip liko neišrautos giliai į „Achemą“ įleistos mano šaknys, – pasakoja Chemikų veteranų klubo narys S. Miliukas. – Norėtųsi, kad užaugę anūkai išsimokslintų ir tęstų savo senelio, savo mamos Birutės Daškevičienės darbus didžiausioje chemijos pramonės įmonėje, AB „Achema“. O aš, išėjęs į užtarnautą poilsį, dažnai atsisėdu prie rašomojo stalo, prie kompiuterio: rašau, sprendžiu, kuriu, skaitau – žodžiu, stengiuosi smegenų neatpalaiduoti. Juk dirbdamas beveik penkiasdešimt metų, esu darbu užgrūdintas. Stengiuosi išlaikyti fizinę ir dvasinę formą ir prisilaikyti pagrindinių sveikos gyvensenos principų.“

 

KOMENTARAI