Garsus ūkininkas pieną perka parduotuvėje

Garsus ūkininkas pieną perka parduotuvėje

„Pienininkystei gresia išnykimo pavojus“, – ne vienus metus iš tribūnų ir privačių pokalbių skamba žemdirbių balsai. Daugelis kaltina žaliavos perdirbėjus ir pardavėjus, nustumiančius melžėjus ir pasiimančius pelno liūto dalį. Pagaliau, atsiradus alternatyvioms rinkoms ir išaugus konkurencijai, perdirbimo bendrovės ir kooperatyvai kainas kilstelėjo iki 19–22 centų už kilogramą, stambesniems ūkininkams sutiko mokėti ir 28 centus. Vis dėlto tiek užtrukęs „badmetis“ sujaukė pienininkystės šaką ir vėjais paleido ne vieną pieno gamintoją.

Projektas „Ruklos miestelio kompleksinis atnaujinimas“
Ar iš garsaus forumo „Aidas“ beliks tik aidas?
Ūkininkų susitikime skambėjo ir optimizmo gaidelės

Vienas iš atsisakiusiųjų tradicinės pieno gamybos – Kalnėnų (Užusalių sen.) ūkininkas Romas Janušaitis. Anksčiau garsėjęs savo nemenka banda ir gerais primilžiais, žemdirbys išpardavė savo juodmarges ir nutraukė bet kokius saitus su pieno perdirbėjais.

Ant stalo – svetimas pienas

Šeimininkas nusivylęs. „Mes išsilaikytume, bet juk reikia ūkyje žmonių, darbininkų. Iš ko jiems mokėti, iš ko mokėti valstybei? Antra vertus, ir tvartai, ir įranga sensta, reikia investicijų, o žemės ūkio politika keičiasi kaip pavasarinis vėjas, paskolos – itin rizikingos“, – sako R. Janušaitis.

Situacija buvo tokia nepavydėtina, prisimena Romas, kad teko net parduoti savo seną traktorių. Kantrybė trūko, kai supirkimo kaina nukrito iki 14 centų už kilogramą ir nebeliko ne tik už ką mokėti melžėjoms, bet ir už ką nupirkti gyvuliams druskos. Tada abu su žmona suprato, kad reikia imtis ryžtingų, radikalių permainų. Pasižvalgė, kas ir po kiek perka, sužinojo, kad geriausią kainą siūlo vienas lenkų ūkis, nešykštintis ir 600 eurų už raguotį, ir atsisveikino su savo augintiniais. Dabar Janušaičių ūkyje teliko 16 karvių, žindančių veršelius, bet pieno kalnėniškiai jau negamina. Sunku patikėti, kad prieš dvejus metus daugiau nei šimtu melžiamų karvių garsėjusiame ūkyje ant šeimininkų stalo ne šviežio pieno ąsotis garuoja, o puikuojasi juodi vienos Lietuvos pieninės pakelio katinai.

Kaimo neturi likti?

Parduoti galvijai nubraukė susikaupusias kalnėniškių skolas, leido atsiskaityti su čia dirbusiais žmonėmis. Svarbiausia – atrodo, nuo sąžinės nusirito akmuo, neleidęs keletą metų išsivaduoti nuo kankinančių minčių: kokia mūsų bandos, mūsų pačių ateitis? Padėtį, anot Romo, gelbėtų nebent tvartuose staiga atsiradę robotai, tačiau jie – tik itin sėkmingai, itin pelningai besitvarkančių ūkininkų svajonė. Lietuvoje tokių – vienetai.

Šiandien Romas karčiai šypsosi: „Kaimo neturi likti“. Tai jis suvokė, pamatęs, kiek aplinkui bankrutavo smulkiųjų ūkininkų, kiek kaimo žmonių atsisakė paskutinės karvutės ir kiek aplinkinių sodybų žmonių ankstyvą rytą automobiliais skuba į Kauną, kitus miestus. „Mes paprasčiausiai pavėlavome į Europos traukinį, todėl dabar stresuojame, mitinguojame, šūkaujame. O juk politika paprasta: išvaryti valstiečius iš juos dar maitinančių tėviškių, atimti iš jų paskutinę lysvę ir trims keturiems koncernams pasidalyti Lietuvos turtą. Nepraeis nė pusė amžiaus, ir čia, kur dar siūruoja javai ir plyti ganyklos, vaikštinės ne žemdirbiškus reikalus aptariantys ponai, bet šurmuliuos užsienio bankams triūsiančios įmonės, o Šešuvos šlaitų sniego trasomis leisis iš toliausių kraštų atsibastę slidininkai“, – prognozuoja Kalnėnų senbuvis.

R. Janušaičio „fantazijos“ – ne iš piršto laužtos. Panašius vaizdus, kaip nusako, jis matė važinėdamas su ekskursijomis po Europą, stebėdamasis ilgus kilometrus besitęsiančiomis avių ganyklomis arba „vaizdeliais“, kaip vištos vietoj lesalo iš lovelių geria perteklinį pieną.

Dar suspėjo į vagoną

Šiandien Romas teigia: „Ne, mes nepražuvome. Todėl ir neverkšlename. Įsikabinome į paskutinį Europos Sąjungos traukinio vagoną ir riedame toliau. Kur nuvažiuosime, kur sustosime, neaišku, bet riedame.“

Janušaičių fermoje – nauja raguočių, vadinamųjų mėlynųjų belgų, banda. Kol kas jų nedaug, kelios dešimtys, bet atsiranda nauja karta. Mėsiniai galvijai – ko gero, paskutinis šiaudas bankrutuojančiam pieno gamintojui, už kurio griebiasi ir kiti krizėn patekę žemdirbiai. Beje, ir čia, galvijininkystėje, yra rizikos. Antai gyvo svorio kainos kritusios iki 60 centų už kilogramą ir vis nekyla. Už buliaus mėsą mokama ir 1,5 euro, bet su viena sąlyga – gyvulys turėtų sverti bent 500 kilogramų. Kol bulius pasieks tokį svorį, reikia jį puoselėti mažiausiai pusantrų metų. Tad išlaidos beveik prilygsta pelnui, kol įsibėgėja.

„Mes dar turime už ko kabintis. Laikome bičių, sūnaus ūkyje pasisodinome šilauogių, braškių. Anksčiau, žiūrėk, žmonės pragyvendavo iš tulpių, dabar apie tai – nesvajok, tačiau tie pagalbiniai verslai dėl savęs vis tiek guodžia, neleidžia apsamanoti. Džiugina ir jaunėlio sūnaus ketinimas perimti javų auginimą, gal net grūdus malti“, – viltingai dalijasi mintimis šeimininko sutuoktinė Elena, pati mokanti ir uogas auginti, ir traktorių užvesti, parsigabenti iš laukų gyvuliams siloso rulonų.

Pasiduoti negalima

„Ne, niekas nesibaigė, viskas tęsiasi“, – tarsi pats save ramina R. Janušaitis. Kas žino, kaip ta globali politika sujauks tradicinį kaimą, tačiau jie, Janušaičiai, išvengė bankroto. Be abejo, norėtųsi pasiremontuoti tvartus, parduoti seną melžimo įrangą, už kurią pirkėjai dabar sutinka mokėti kaip už metalo laužo krūvą, tačiau į tą paskutinį vagoną, atrodo, tikrai įsikabinta. Kalnėniškių ūkyje deklaruojama daugiau nei 100 ha ganyklų, kurių paprastai užtenka pusšimčiui galvijų. Be to, šeimininko garaže – du šiuolaikiški, dar neseni traktoriai, kurie tinka ir pašarų gamyboje, ir javapjūtėje, kituose darbuose. Sutikime, kaimo žmogus lėtesnis, jis niekada nespės su kaleidoskopiškai besikeičiančia politika, tad kartais neverta ir kumščiais mojuoti.

„Man labiau gaila senojo kaimo nei Romui. Vis negaliu nusiraminti, susitaikyti“, – priduria Elena.

Parems gyvūnų augintojus

Gyvūnų augintojai gali gauti valstybės paramą grynaveisliams ūkiniams gyvūnams laikyti. Paraiškos ir dokumentai gali būti teikiami nuo 2017 m. vasario 1 d. iki kovo 2 d. Bus kompensuojama iki 30 proc. grynaveislių mėsinių galvijų, grynaveislių avių ir ožkų pirkimo kainos, bet ne daugiau kaip 1300 Eur už bulių reproduktorių, ne daugiau kaip 1000 Eur už telyčią, ne daugiau kaip 200 Eur už aviną reproduktorių, ne daugiau 65 Eur už grynaveislę avį, ne daugiau kaip 100 Eur už ožį reproduktorių, ne daugiau kaip 65 Eur už ožką.

Įsigyjami grynaveisliai mėsiniai galvijai privalo būti įrašyti į atitinkamą mėsinių galvijų kilmės knygą. Buliai turi būti įrašyti į ne žemesnį kaip kilmės knygos A poskyrį. Telyčios turi būti nesiveršiavusios ir įrašytos į ne žemesnį kaip kilmės knygos B poskyrį. Grynaveislės avys ir ožkos turi būti iki pirmos vados. Avys ir avinai turi būti įvertinti ne žemesne nei I klase, ožkos ir ožiai – ne žemesne kaip elito klase. Perkami grynaveislai gyvūnai turi būti suženklinti ir atpažįstami.

Viršijo vidurkį

Pieno supirkimo kainos pernai rugpjūtį ėmė augti. Pasak pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovų, didžiausią įtaką kainų augimui turėjo atsigavusios pieno produktų eksporto rinkos. Mat apie 60 proc. visų šalyje pagamintų pieno produktų Lietuva parduoda užsienyje. Smarkiai kilstelėjo pasaulinė sviesto ir sūrio importo paklausa Kinijoje, JAV, Filipinuose, Meksikoje. Antai neseniai „Vilkyškių pienas“ į Kiniją išsiuntė dvi tonas mocarelos sūrių, kurie jau netrukus pasieks šią šalį. Dėl nepalankių orų smarkiai sumažėjo pieno gamyba Urugvajuje, Argentinoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje.

Tad nieko nuostabaus, kad 2016 m. pabaigoje ir lietuviško pieno supirkimo kainos pasiekė piką. Stambiems ūkiams, parduodantiems daugiau nei 40 t žaliavos per mėnesį, spalį perdirbėjai mokėjo 333 eurus už toną, arba 22,3 proc. daugiau nei rugsėjį. Tai viršijo net ES vidurkį (282,8 euro už toną). Spartus lietuviškos žaliavos kainų augimas stebino visus ES ūkininkus. Nuo vasaros jos išaugo kone dvigubai.

Anot analitikų, tokius pasikeitimus lėmė ne tik pasaulinės rinkos tendencijos, bet ir padidėjusi konkurencija, pavyzdžiui, kooperatyvo „Pienas LT“ įsiliejimas į rinką. Vis dėlto po dvejų trejų metų, manoma, krizė gali pasikartoti. Kai kurių ženklų jau yra. Neseniai Europos Komisija paskelbė, kad ES sandėliai pripildyti dar vienos intervencinės prekės – pieno miltelių. Anksčiau ar vėliau jie plūstelės į visas šalis esą gelbėti skurstančiuosius. Tačiau pieno gamintojai perspėja: pieno milteliai negali pakeisti natūralios žaliavos. Prieš savaitę į Briuselį protestuoti išvyko ir būrys Lietuvos gamintojų, ketinančių patikinti Bendrijos vadovus, kad šis sumanymas ne tik rizikingas, bet ir pragaištingas, sukelsiantis chaosą pieno sektoriuje ir į bankrotą nuvarysiantis ne vieną ūkininką. Pienas esą nėra prekė, kurią kaip grūdus galima sandėliuose laikyti laukiant geresnių kainų.

Pagal manoukis.lt

KOMENTARAI