Gamtos pasaulio paslapčių paviliotasAtitrūkęs nuo kūrybos, Ž. Koncevičiaus laiką leidžia žvejodamas. Asmeninio albumo nuotr.

Gamtos pasaulio paslapčių paviliotas

Jonavos miškų urėdijos Užusalių girininkijai vadovaujantis Žilvinas Koncevičius savo rankomis kuria aplinkos grožį. Jo tikslas – šiam padaliniui priklausančią teritoriją paversti patrauklia oaze, kuri viliotų kuo daugiau žmonių, taptų jaukia poilsiaviete dideliems ir mažiems lankytojams.

Jonaviečio sėkmė „Europos egzamine“
Įmonės mohikanas: senjorai turi užleisti vietą jaunesniems
Talentinga jonavietė neįsivaizduoja savo gyvenimo be baleto

Senelio pėdomis

Dešimt metų ėjęs Svilonių girininko pavaduotojo pareigas ir gavęs pasiūlymą vadovauti Užusalių girininkijai, Žilvinas prisipažino kiek sudvejojęs. Padėti, dirbti, pavaduoti yra vienas dalykas, o pačiam vadovauti – sudėtingesnis reikalas. Bet, padrąsintas kolegų, sutiko. O kai atėjo į Užusalių girininkiją, radosi vis naujų ir puikių idėjų, kurias įgyvendinti reikia ir noro, ir laiko, ir lėšų.

Bet Ž. Koncevičius ne iš tų, nuleidžiančiųjų rankas. Juolab kad darbštumą jis veikiausiai bus pasisavinęs iš savo senelio, dirbusio miško darbininku Ukmergės ir Panevėžio rajone,  netoli Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimtinės.

„Toks raumeningas, aukštas – ir vis prie medienos: tai skobia, tai kala, tai kažką drožia. Būdavo, parvažiuoja pavargęs po darbo, griebia dalgį – skuba kiemą nušienauti, sodą apžiūrėti. Labai mylėjo miškus, gamtą. Buvo medžiotojas ir žvejys. Atrodo, neteko matyti jo nuobodžiaujančio. Matyt, visa tai paveldėjau iš jo – ir aš tam pasidaviau. Ir miškininku tapau, ir įvairias skulptūras iš medžio mėgstu meistrauti.  Reikia tik vaizduotę turėti – pasidairyk po mišką ir rasi: tai koks keistos formos kelmas, tai šaka, gyvį primenanti. Lieka tik tvarkingai ir gražiai apdoroti tą radinį. Ko ne puošmena? Ir originalu, ir patrauklu, ir autentiškas kūrinys“, – nusišypso girininkas.

Iš įvairių kelmelių jis yra sukūręs ne vieną šviestuvą, iš beržinio, juodalksninio ir drebulinio gumbų įvairių dubenėlių obuoliams ar riešutams sudėti išskobęs.

Įgūdžiai nuo vaikystės

Ž. Koncevičius augo ūkininkų šeimoje kaimyniniame Ukmergės rajone, Veprių seniūnijoje. Visi keturi vaikai (du broliai ir dvi seserys) nuo mažens buvo pasiskirstę darbus namuose ir laikėsi tarsi vienas kumštis. Žilvinas turėjo savo pomėgį – augino braškes, kurių pakakdavo ne tik visai gausiai šeimai, bet likdavo ir parduoti. Ir dabar, dirbdamas Užusalių girininkijoje, jis puoselėja viltį kada nors grįžti prie braškininkystės.

Nuo vaikystės mokęsis genėti ir formuoti vaismedžius, džiaugiasi turįs gerų įgūdžių. „Toks darbas man labai patinka. Daugelis pažįstamų skambina telefonu, kviečia atvažiuoti į jų valdas, apžiūrėti vaismedžius, juos suformuoti, nustatyti, ar neserga kokia nors liga. O studijų metais mane sudomino entomologijos mokslas apie vabzdžius –  kaip jie gyvena, kuo minta, kokią daro žalą ar duoda naudą augalams ir visai aplinkai. Tos žinios man labai praverčia šiandien, nustatant miško kenkėjus ir ligas. Žinoma, dar mėgstu krepšinį, traukia žvejyba“, – apie save pasakojo girininkas.

Pasirinko miškininkystę

Bet šeimoje jo pasekėjų daugiau nėra. Šit brolis linkęs prie elektros knibinėtis, vieną seserį paviliojo buhalterijos mokslai, kitą – kulinarijos paslaptys.

„O aš pasirinkau Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją Girionyse, Kauno rajone. Baigęs ir pradėjęs dirbti, pamaniau, kad praverstų didesnis žinių bagažas, tai  Aleksandro Stulginskio universitete baigiau bakalauro, o paskui ir magistrantūros studijas, – prisiminimais dalijosi Žilvinas, prisipažindamas, kad sunkiausia buvę išmokti lotyniškus miško žolinių augalų ir medžių pavadinimus. – Vieni kitus egzaminuodavome. O prieš dendrologijos egzaminą reikėjo surinktus daugiau kaip šimto medžių rūšių herbarizuotus lapus susiūti į knygas. Susirinkome į dėstytojo Zenono Janulaičio kabinetą ir visą naktį siuvome, nes kitą rytą turėjome atsiskaityti…“

Pasirinkti  miškininko profesiją, be abejo, paskatino gyvenimas vienkiemyje, kur gamta buvo  neatsiejama jo gyvenimo dalis.

„Su broliu Mindaugu visas pelkes išbraidėme, visus miškus išmaišėme. Puikiai žinojom vietas, kur auga žemuogės, avietės, dygsta baravykai ar kitos rūšies grybai. Miškas man atrodė tarsi kažkoks paslaptingas pasaulis, kerintis savitu grožiu visais metų laikais. Bet gražiausias iki šiol – pavasaris, kai atbunda pati smulkiausia augalija, švelniomis spalvomis ima puoštis lapuočiai, pasigirsta nepaprastas paukščių čiulbėjimas“, – prisipažino Žilvinas.

 

Darbai prasidėjo

„Atėjęs dirbti į  Užusalių girininkiją, kolektyvui pasiūliau aplinką sutvarkyti taip, kad būtų  gražu ir patiems, ir pravažiuojantiems miško lankytojams. Sakiau – išlyginkime dirvą ir pasėkime veją – tegu bus panašu į golfo lauką“, – nusijuokė jis.

Girininkijos teritoriją puošia vingiuojantis didelis tvenkinys. Ir juo reikia rūpintis, antraip užaugs žolėmis, pavirs kūdra.

„Gelbėdami telkinį nuo žolinės augmenijos, į jį prileidome amūrų. Tikiuosi, kad žuvys išvalys dugną, tad karštą dieną norintieji galės atsigaivinti vandenyje. Bendradarbiai atvežė ir pasodino dekoratyvinių vandens lelijų. Kai jos pražys, atrodys dar gražiau ir patraukliau. Tik lieptą per tvenkinį būtina atnaujinti, suremontuoti“, – pasakojo miškininkas.

Kitoje vandens telkinio pusėje kyla keistas, antikos laikų stilių primenantis statinys. Tai būsima pavėsinė, kurią savo rankomis renčia nagingas girininkas.

„Tokiems reikalams medžiagos girininkijos valdose visada pakaks. Ši pavėsinė bus ne iš nudailintos ir lygios medienos, bet gumbuotų ir natūralių rąstų. Žinoma, juos reikia švariai nuskusti – nuimti žievę, impregnuoti, iš tikrųjų gana savotiškai atrodo. Tiesiog taip sumąsčiau ir darbuojuosi“, – aiškino pašnekovas.

Šalia pavėsinės bus įrengta laužavietė, aplinką papuoš girininko rankomis padaryti baldai – lankytojams liks tik mėgautis nepaprasta ramybe.

Ant tvenkinio kranto stiebiasi selekcininkų išvestas bukas. Pasak Ž. Koncevičiaus, jo šakos svyra žemyn ir augdamos sudarys fontano įspūdį. Kitoje vandens telkinio pusėje į aplinką įdomiai įsikomponavo ąžuolo išvarta, primenanti iš vandens šliaužiantį krokodilą.  Girininko nuomone, vandenyje gyveno daug bebrų, matyt, ąžuolą bus tie gyvūnai nugraužę, tai jis ir nuvirto ant pakrantės. „Nusprendėme nieko su ta išvarta nedaryti – tiesiog medis užsikonservavo ir puikiai įsikomponavo, tarsi skulptūra, į visą gamtovaizdį. Tegul taip ir bus“, – žvelgdamas į ropojantį medinį krokodilą, paaiškino pašnekovas.

Dėmesys istorijai

Šeimininkiškumą liudija dekoratyvine žolyte apsėtas plotas. „Liko dar vienas iš laukinės gamtos gniaužtų neišvaduotas plotelis, bet ir jį užkariausime – bus graži pasivaikščiojimo ir poilsio vieta. Toje vietoje norime įrengti parką, skirtą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Laiko dar turime, atsiras naujas viliojantis kampelis. Po trupinėlį, po saujelę – ir sudėliosime patrauklią poilsiavietę“, – susitikimo metu žadėjo Žilvinas.

Girininkas svajoja apie miniatiūrinių dendrologinių – sumedėjusių augalų rūšių, retų veislių – augalų kampelį. Pasidairius po Skinderiškių (Kėdainių r.) dendrologijos parką, kiekvienam miškininkui širdis apsąla nuo gausos iš įvairių valstybių atsivežtų retų medžių, krūmų, krūmelių.  Kodėl nepapuošus ir nepaįvairinus Užusalių girininkijos kiemo, sakykime, kukmedžiu, katalpa, dviskiaučiu ginkmedžiu, bekočiu ąžuolu ar magnolija? Gal tai būtų pirmas žingsnis į didelio ir paslaptingo sumanymo įgyvendinimą.

Anot Ž. Koncevičiaus, toks parkas labiausiai derėtų jau minėtoje teritorijoje, kurią ketinama sutvarkyti iki Lietuvos valstybės 100-mečio minėjimo. Taip būtų pagerbta ir darbais paženklinta didinga lietuvių tautos istorinė data.

Valandėlės jaunimui 

Netoliese – šaknis į žemę suleidę jauni vaismedžiai. Nedideliame sode pirmuosius vaisius subrandins kelios obelaitės, kriaušės, vyšnios, trešnės, slyvos. Anot girininko,  poilsio valandėlę smagu nueiti ir nusiskinti ekologišką obuolį ar kriaušę, užsukusius  lankytojus pavaišinti girininkijoje užaugusiais vaisiais.

„Mes labai artimai bendraujame su skautais, miško bičiuliais, Užusalių pagrindinės mokyklos moksleiviais, kurie neretai mus aplanko ir padeda tvarkyti aplinką – pavasarį ir rudenį sugrėbia lapus. Tikimės čia pat, girininkijoje, jiems vesti edukacines valandėles. Užsiėmimų metu stengsimės papasakoti ne tik apie miško augimą nuo mažiausios sėklelės, bet ir supažindinti su jame gyvenančiais žvėrimis ir paukščiais. Pats žinau – geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. Manau, ne vienas susidomės ir galbūt ateityje pasirinks miškininko kelią“, – šyptelėjo Ž. Koncevičius.

KOMENTARAI