Filmo idėją įkvėpė meilė gimtajam miestuiRenginių fotografija visoje Lietuvoje užsiimančio L. Trimonio rankose – kasdienis jo draugas. Asmeninio albumo nuotr.

Filmo idėją įkvėpė meilė gimtajam miestui

Jonaviečiams, išgirdusiems Lauryno Trimonio pavardę, ko gero, prieš akis išnyra fotografijose užfiksuotos gatvės, švenčių akimirkos ar net meniškais kūriniais tapęs kasdienis miesto gyvenimas – savais keliais skubantys automobiliai, daugybę metų stūksantys bažnyčios bokštai, į kadrą įsikomponavę atsitiktiniai praeiviai ir pan. Dažnas žiūrovas, stebėdamas vaikino fotografijas, greitai konstatuoja – tokie kūriniai padeda pamatyti miestą kitomis akimis. Visai kitaip pažvelgti į Jonavą kviečia ir praėjusią savaitę pristatytas L. Trimonio filmas „Diena vieno miesto gyvenime: JONAVA“.

Futbolas – pusryčiams, pietums ir vakarienei
Muzikavo žilabarzdžiai klasės draugai
Stalo tenisininko karjera: kovotojas iki paskutinio taško

Atsiliepia su meile

„Apie Tave ir apie mane, žinoma, kad taip pat ir apie juos, apie mus ir mano, Tavo ir jų… Rytus, dienas ir vakarus, naktis, saulę ir griaustinius, juoką, ašaras, apie tai, kas mums ir nuo mūsų. Apie gatves ir parkus, aikštes ir alėjas. Apie viską, ko iki šiol nepažinau, dorai nepažinau. Noriu, kad susipažintumėte, čia ji – Jonava. Jauki, lengvai nedrąsi, kukli, bet drąsiai žengianti į priekį. Ta, kurios gatves mindau aš ir Tu, su kuria keliesi ir užmiegi, dėl kurios stengiesi, kurios kartais nenori matyti, bet labiausiai už viską – greičiausiai myli. O dar toliau, apie mano ir Tavo ryšį su juo, priežastis ir dingstis, laiką, galimybes ir praradimus, apie dešimtis tūkstančių dienų jame ir apie tiek pat dienų apie jį galvojant. Apie miestą, kokį mačiau ir tebematau kasdien, apie miestą, kurį desperatiškai norėjau ir tebenoriu parodyti Tau“, – taip savo filmą socialiniame tinkle „Facebook“ pristatė pats L. Trimonis.

Nors svajingą pasakojimą šiek tiek sutrumpinome, akivaizdu, kad jonavietis atvirai pripažįsta meilę gimtajam miestui. Kaip sako jis pats, ne kas kitas, o ryšys su juo ir paskatino imtis filmo kūrybos.

„Idėja gimė iš meilės fotografavimui ir Jonavai. Kai tu pamatai, kad nufotografuotas saulėlydis yra be galo gražus, supranti, jog jis ypatingai atrodytų filmuotuose kadruose. Iš pradžių viską fiksavau fotoaparatu, vėliau – filmavau ne tik nuo žemės, bet ir iš dangaus dronu. Pamažu kilo mintis, kad reikia kažką sumontuoti iš turimos vaizdo medžiagos. Įrašas po įrašo įsiamžino skirtingi rajonai. Tiesą sakant, manęs dažnai klausia, iš kur ta meilė Jonavai, ką tu šiame mieste matai, ką naujo ar gero parodysi, nes čia juk ne Vilnius. Bet aš visada sakau, kad yra ką pamatyti. Tiesiog reikia apsidairyti. Būna, kad važiuoju automobiliu ir pamatau tokį vaizdą, dėl kurio turiu sustoti ir užfiksuoti jį. Gal aš kažkoks keistuolis? Gal beviltiškas romantikas? (šypsosi) Nežinau… Tikriausiai dėl visko kalta meilė miestui. Aš čia gimiau, išvaikščiojau kiekvieną gatvę“, – nuoširdžiai pasakojo vaikinas.

Daugiau nei pusmetį 

„Diena vieno miesto gyvenime: JONAVA“ trunka nei daug, nei mažai – beveik pusę valandos, tačiau jo kūryba pareikalavo daugybės jėgų.

„Pats filmavimas užsitęsė iki pusės metų – filmavau kiekvieną rytą, vakarą ir net naktimis. Teko pakovoti su savimi. Žinai, kad tau reiks konkretaus kadro, ir turi keltis, eiti. Visai nesvarbu, kad tuomet yra vidurnaktis. Tiesiog žinai, kad tam tikrą akimirką pravažiuos traukinys, danguje bus matomi filmui reikalingi reiškiniai. Suvoki, jog privalai išnaudoti progą. Vyko natūrali scenų ir kadrų atranka. Einu, pamatau, kad gražu, sustoju ir užfiksuoju. Pamenu, būdamas Jonavoje, pamačiau gražaus saulėlydžio pradžią. Sėdau į automobilį, važiavau į Čičinų kaimą gaudyti kadrų, tačiau nespėjau. Grįžau nusivylęs. Panašių situacijų buvo tikrai daug. Montavimas užtruko apie mėnesį. Iš pradžių neturėjau jokios vizijos dėl galutinio produkto, tačiau pamažu supratau, kad jis bus lyg vizitinė miesto kortelė“, – prisiminimais dalijosi jonavietis.

Išklausė tūkstančius melodijų

Žmonės, kurie jau matė filmą, ko gero, sutiktų su pastarąja autoriaus mintimi, nes vaizdo medžiagoje įamžinta  daugybė skirtingų miesto erdvių – Joninių slėnis, Sporto centras, pagrindinės miesto gatvės, Sąjūdžio ir Santarvės aikštės, Neries vingiai, autobusų bei geležinkelio stotys ir t. t. Jų dvasią pajusti padeda garso takelis, dėl kurio autoriui teko pasukti galvą.

„Manau, kad apie 40 proc. viso kūrinio sėkmės lemia būtent garso takelis. Perklausiau gal penkis tūkstančius dainų. Vieną dieną suradau be galo patikusią  melodiją, bet netyčia išjungiau kompiuterio langą – ir ji pasimetė. Norėjosi nusirauti visus plaukus nuo galvos… Būtinai turėjau ją surasti vėl. Nagrinėjau interneto naršymo istoriją ir gal tik po dviejų savaičių suradau. Visame filme girdimos net kelios melodijos. Garso takelio pradžioje – vieno aktoriaus skaitomos eilutės iš Antano Škėmos romano „Balta drobulė“. Perklausiau visą kūrinį, tačiau man tiko tik ta vieta, kurią ir girdite filme. Neturėjau kažkokių iliuzijų, kad šis tekstas atspindėtų Jonavą, perteiktų konkrečią mintį. Tačiau ten sakomi žodžiai tarsi primena, kad kiekviena vieta gali būti graži. Reikia pripažinti, kad nemažai žmonių yra nuolatos nusivylę, „urzgiantys“. Jie skundžiasi tuo ir anuo, kartoja, jog jiems kažkas nepatinka, yra negražu. Mano pasirinktą „Baltos drobulės“ teksto dalį galima laikyti paskatinimu į viską žiūrėti teigiamai nusiteikus. Daugelis poezijos, lyrikos kūrinių yra suasmeninti. Filme girdimas tekstas yra tarsi apie viską ir apie nieką. To ir ieškojau“, – kalbėjo L. Trimonis.

Didelės investicijos

Filmas leidžia žiūrovams mėgautis itin aukšta „4K“ vaizdo raiška.  Tokios kokybės siekis neapsiėjo ir be papildomų investicijų.

„Pradžioje daug klausimų kilo dėl medžiagos kaupimo. Tryniau senas nuotraukas iš kompiuterio, kaupiau viską „debesyse“, bet teko įsigyti keletą laikmenų. Prasidėjus gražiems rudens vakarams, norėjosi vis dažniau pakelti droną į dangų. Pradedi filmuoti, o po 35 minučių baterija jau išsenka. Kažkaip turėjau spręsti šią bėdą. Grįžęs namo, įsijungiau kompiuterį ir pamačiau, jog kolega parduoda dvi drono baterijas. Įsigijau jas. Greitai supratau, kad ir mano kompiuteris nebeatlaikys tokio kiekio ir kokybės duomenų. Pirkau naują, galingesnį. Jis man atsiėjo beveik tris tūkstančius eurų. Tuomet pamačiau, kad per silpnas monitorius. Pasikeičiau jį. Taigi investavau daug,  nors tikėjausi tik šiek tiek pafilmuoti, sumontuoti kažką „lengvo“. Reikia pripažinti, kad su fotografijomis ir filmais susijusi veikla – velniškai brangus malonumas. Vis dažniau pajuntu, kad mano dronas, nors ir profesionalus, nėra toks geras, kokio norėčiau. Dairausi į kitą. Jo kaina siekia apie dešimt tūkstančių eurų. Tačiau visų investicijų nesieju vien tik su hobiu – nuolatos gaunu užsakymų iš skirtingų užsakovų“, – kalbėjo L. Trimonis.

Nė dienos be fotoaparato

Fotoaparatą prieš 15 metų į rankas paėmęs vyras pasakoja nebeįsivaizduojantis savo gyvenimo be jo. L. Trimonio žodžiais tariant, pamatęs gerą kadrą, jis tiesiog negali nustygti vietoje.

„Fotografavimas – mano liga. Jei matau ant stalo gulintį aparatą, galvoje ištisai kirba mintis, kad turiu eiti ir ką nors įamžinti. Aš tiesiog nebegaliu be jo lankytis renginiuose. Tada sėdžiu, trypiu kojomis, sukinėjuosi ir visiems pažįstamiems rodau, kad neturiu fotoaparato, o prieš akis – nuostabus kadras. Kai pamatau tobulai krintantį apšvietimą, žmonių emocijas, kurios puikiai atrodytų kadre, tarsi apsvaigstu. Nieko nevaidindamas galiu teigti, kad neįsivaizduoju nė vienos savo dienos be fotoaparato“, – tikino jonavietis.

KOMENTARAI