Ekspozicijoje – nutolstančių metų kraitisKęstučio Putelio nuotr.

Ekspozicijoje – nutolstančių metų kraitis

Jonavos kultūros centro krašto muziejaus skyrius dar plačiau atvėrė duris liaudies menui. Čia nuo pirmadienio lankytojus kviečia rajono tautodailininkų paroda, reprezentuojanti mūsų krašto drožybą, audimą, mezgimą, lipdymą, karpymą.

Kariuomenės inžinieriai keičia Mokomojo pulko teritorijos tvorą
Kalėdų senis į šventę atvyko šarvuočiu
Po tarptautinės konferencijos – nauji iššūkiai globos namams

Ekspozicijoje – 11 autorių, tarp jų akis pastebi ir tris naujas pavardes. Anot senųjų amatų temomis edukologijos valandėles čia užpildančios etnologės Rasos Kulytės-Libienės, trys naujokai – savo pomėgio meistrai, pristatantys savitą techniką ir savitą darbo būdą. Gausu jau pripažintų kūrėjų, kai kurie savo dirbiniais atsiliepia net į visuomenės aktualijas, mus supančio gyvenimo reiškinius. Tačiau svarbiausia tai, kad kiekvienas atsigabeno naujų, greičiausiai tik šiemet sumeistrautų darbų, tad lankytojai gali susipažinti  ir su senesnėmis, ir su naujoviškomis kūrybos paieškomis.

Savotiškas salės dekoras – Reginos Jegorovienės karpiniai. Balti popieriaus lakštai šviečia it nuo senolių staltiesių ar langinių nuimti ornamentai, prikelia iš užmaršties aukštaitišką buities ir aplinkos puošybą.

Čia pat žvilgsnis pagauna šviesiai gelsvus ar žalsvus medinius šaukštus. Tai trumpakočiai pirmąkart parodai savo darbelius patikėjusio Artūro Aleksos medinukai. Jis savo eksponatus kuria tik iš žalio, nekirsto medžio, vaismedžių, tad čia akivaizdi ir aplinkos tausojimo įžvalga.

Savo tautos senųjų meistrų tradicijai ištikima jonavietė Svetlana Alekseiko Pogosian. Jos metalo kalyba alsuoja armėniškos, rodos, krikščionybės ištakas siekiančios kultūros ats­pindžiais.

Dar viena naujokė pedagogė Živilė Laurinavičienė parodo, kokios žavios ir tvirtos rankomis vytos juostos. Akivaizdi ir jų praktinė nauda: gali ir surdutą susijuosti, ir lauknešėlį surišti, sėtuvę ant kaklo pasirišti.

Kampelyje paridenti Skirmantės Pilsudskienės margučiai stebina skutinėtojos fantazijos žaismu ir tautinės ornamentikos pažinimu. Ypač, sako, sunku išdabinti stručio kiaušinį, todėl jis čia – ekspozicijos pažiba.

Ryškiausiai turbūt parodoma mūsų smulkioji medžio drožyba. Jos pirmose vitrinose – Janinos Listvinos angelai, šventieji, tautosakos personažai. Įdomu, kad kūrėja keletą savo darbų dedikavo Lietuvos valstybės šimtmečiui, dar keletas mena siaubingas holokausto akimirkas. Tokius istorinius momentus įamžinti ne monumentuose, o smulkiojoje medžio drožyboje – tikro talento blykstelėjimas.

Savitu keliu pasuko garsus kryždirbys žeimietis Artūras Narkevičius. Tiek jo supamas arkliukas, tiek švilpynės, sukučiai, kleketai – beveik šimtmetį siekiančios piemenėlių kultūros reliktai. Beje, galvą užvertus, palubėje galima išvysti ir rudenio prieblandą sklaidančius šiaudinius sodus – tradicinius, bet su autoriaus išmone, pakerinčius stabtelėjusįjį. Narkevičių šeimos duoklę papildo dukros Skaistvilės molinės švilpynės ir Reditos, jos mamos, medžio kaukės. Padabintos pakulomis, šviečiančios akrilo dažais, jos įvarytų siaubo net drąsiausiems Užgavėnių svečiams.

Meistrą giria ir kasmet netikėčiausiomis smulkmenomis žaižaruojantys Tomo Jončo šaukštai – lakoniški užusaliečio darbštumo ir išradingumo paliudijimai.

Simboliškai salės viduryje „apsigyveno“ ilgus mūsų senolių vakarus trumpinęs verpimo ratelis. Čia pat patiesti mintuvai, kiti linų apdirbimo įrankiai. Prie jų – tikrų, iš Zarasų krašto atgabentų linų glėbelis. Tai etnologės Rasos dovana savo muziejui, kuri primena, kad juodi lineliai – baltos drobelės, kad kone iki lapkričio pabaigos čia vyks senųjų amatų pamokos ir kad galbūt kas nors iš jaunimo patrauks mūsų senolių pramintuoju verslų keliu. Gal net nedrąsiai kitąmet rugsėjį vyksiančiai parodai pasiūlys ir savo dirbinį – rankšluostį ar servetėlę.

KOMENTARAI