Dizainerės vizijos praplečia visatos erdves

Dizainerės vizijos praplečia visatos erdves

Sodininkų bendrijoje „Žilvitis“ – ne vienas įdomiai, šiuolaikiškai įrengtas ir pavyzdingai tvarkomas kiemas. Tačiau apibūdinti žodžiais „originalus“ ar „išskirtinis“ galima turbūt vieną – tą, kurio šeimininkė Ingrida Šapokienė tvarko vedina iš anksto numatytos, daugiau nei dešimtmetį neleidžiančios jai nurimti vizijos – gamtos ir rytietiškos estetikos sąlyčio. Vienas iš jos tvarkymosi, tiksliau, kūrybos, krypčių – vadinamieji fengšui principai. Jie kiekvieną sodo pėdą nukelia į netradicines, prieš kelis tūkstantmečius kinų išminčių sukurtas erdvės sampratas.

Kūrėjas ilgai slėpė savo talentą
Ryškiausias po eglute – linkėjimas gero
Veiksmo filmą primenanti jonaviečio istorija

Dovydo žvaigždė saugo

Vos peržengus raganėmis žydinčią arką, dešiniajame kampe galima pastebėti ryškiai raudoną begoniją, kuri lyg žibintas keliautojui apšviečia tolesnį kelią. Toliau žengi jau drąsiau, tačiau kone kiekviename žingsnyje susiduri su žmogiškos fantazijos tvariniais. Vienoje pusėje – be langų, be durų kviečiantis svečių namelis, kurį lietuviškai, atrodo, galima būtų vadinti tiesiog pavėsine. Ne visai taip. Užvertęs galvą, pastebi iš nestorų sijų sukonstruotą biblinę Dovydo žvaigždę, kuri nušviečia čia susėdusiųjų  pokalbius, klystantiems parodo kryptį. Mat pagal fengšui principus namai – tai šventovė, kurioje negali būti nesantarvės, pykčio, nejautrumo. Todėl svarbu ne tik tinkamai išdėstyti baldus, nudažyti kambarius viena spalva ar atsikratyti aštrių daiktų, bet ir pajusti vėjo prisilietimus, vandens čiurlenimą.

„Aš visiškai nežiūriu televizoriaus. Tik kartais informacines laidas. Tai nereiškia, kad esu atsiskyrusi nuo pasaulio, savo krašto. Tai, kas vyksta aplinkui, pajuntu intuityviai, paklaidžiojusi po mišką, pabraidžiusi po upę. Stengiuosi atsikratyti negatyvios informacijos, blogosios energijos, nors jos aplinkui kaskart vis daugiau“, – prisipažįsta rytiečių gyvenimo būdo garbintoja.

Triumfo arkos šviesoje

Vingiuotu taku, kokį moko pakloti fengšui taisyklės, prieini namelį – tikrą rojų čia iš miesto atklystančioms anūkėms Vaivai ir Medai, padedančioms močiutei apsišluoti, savaip surikiuoti akmenėlius. Vyresniems, dukrai ir žentui, tai – susitikimas su vaikyste, su iš medžio išdrožtais gyvūnais ir pasakų herojais. Statinius puošia vadinamieji vėjo ženklai, menantys, rodos, senovės kinų trobesius ar kuršmarių žvejų vėtrunges. Senasis namelis neslepia savo senatvės ženklų, tačiau stebina neseniai prilipusiu balkonu – įstabia vieta meditacijai ar kvėpavimo pratimams.

Šalia atsiveria „Triumfo arka“ – iškarpyti dekoratyviniai žalumynai, kuriuose išties galima įžvelgti  istorinio prancūzų statinio formas. Čia pat nagus skečia grifonas, rodos, nukeltas nuo gotiškosios Paryžiaus  Dievo Motinos katedros. Tokia Rytų ir Vakarų simbolikos samplaika, anot sodininkės, ne grubus nusižengimas nuo fengšui principų, o tiesiog leistina galimybė „paišdykauti“, sudominti vaikus kitų šalių architektūros įžymybėmis. Dėl to driekiasi ir žaismingai iškarpyta „amerikietiškų kalnelių“ trasa, ir žaisliniai „Afrikos žvėrys“.

Į sodą jau beldžiasi ruduo, bet vis dar nenori suskleisti savo žiedų magnolija, obelis palaiko svyrančios kriaušės šaką, o vaisiai, net užklumpančios liūties plėšomi, ant žemės krinta nenoriai. „Medžius formuoju taip, kad vaisių būtų nedaug, bet didelių“, – sako šeimininkė.

Miestas atvedė į sodą

„Sodą įsigijome 2004- aisiais. Žinojau, kad čia bėgs mano vasaros, tad netrukus ėmiau jį keisti“, – pasakoja jau 13 metų išskirtinę gamtos erdvę kurianti moteris.

Be abejo, pirmiausia jai pravertė Kaune prabėgusios dailės studijos,  dizainerės profesija. Po to – jautri prigimtis, gebėjimas vynuogėje ar šermukšnio uogoje įžvelgti ne tik maisto paskirtį. Vaikystė, prabėgusi Žaliakalnyje, vakarai šalia Dramos teatro, kur plušo jos prosenelis ir tėvas, dar neatvėrė vartų į gamtos paslaptis. Net dirbdama „Centrolito“ vyr. dailininke, piešdama raudonus plakatus ir gražindama darbo pirmūnų stendus, Ingrida dar nejautė gamtos šauksmo.

Kažkas pasiūlė Išoruose pirkti sodą, bet ji atsisakė, kam, girdi, tie prišiukšlinti takai vietoj grybų pakloto. Vėliau permąstė savo prioritetus, savosios būties sampratą ir ryžosi įsikurti čia, netoli žvyro karjero, kuris išplukdė jai sėkmę žadantį akmenuką su „laumės dirželiu“.

Grožį derėtų vertinti

Viskas apskaičiuota centimetro tikslumu, pamatuota filosofinėmis įžvalgomis. Pievą juosia didžiulis išimtos velėnos apskritimas, šiuo atveju pakeičiantis mitologinio kinų vėžlio Lo Šu kvadratą, kuriame susisiekia žemė ir vanduo, ugnis, medis ir metalas. Naktimis virš jo, kaip pasakoja, skraido šikšnosparniai. Apskritimo pakraščiuose – šermukšnis ir citrinvytis, rožė ir alyvos krūmas. Iš molio ąsočio nesibaigiančia srovele čiurlena vanduo, o šiaurės pusėje budi akmeninis vėžlys, kad, anot kinų, sulaikytų vėją ir šaltį, apsaugotų nuo netikėtos stichijos. Tolėliau be jokių skrupulų dera pomidorai, agurkai, cukinijos, žirniai, kvepia melisos, notrelės, krapai, bazilikai. Augmenijos karalystę vainikuoja didingas šeivamedis – mistinis Ingridos medis, nešantis jai materialaus ir dvasinio pasaulio haromiją.

Vedžiodama savo visatos vingiuotais takeliais, moteris užsimena, kad „Žilvitis“ – taip pat išskirtinė sodininkų bendrija, kur daug nestandartiškai įrengtų būstų, netradiciškai tvarkomos aplinkos, o sodininkai, vedini savo pirmininkės Lionės Armonienės, sudaro tvirtą bendruomenę. Vis dėlto jai, šiek tiek dar kaunietei, keista, kad, metams bėgant, plečiasi žvyro karjeras, kuriame technika bilda net naktimis, kad, nori nenori, nyksta storakamieniai medžiai, palikdami ne tik pavėsinės grožiui tinkančius gumbus, bet ir aukštus kelmus. Apsidairyk – jau nebėra ir tos baravykų vietos, kuri džiugino pernai, užpernai. „Pats didžiausias skėrys Žemėje – tai žmogus“, – mąsto sodo šeimininkė.

Prieš dvi savaites susivienijimo „Sodai“ pirmininkas Tautvilis Pečiūra už gražiai tvarkomą sodą I. Šapokienei įteikė padėkos raštą. Jau ne pirmą per dešimtmetį.

Ši padėkojo ir pajuokavo senovės romėnų išminčiaus Senekos citata: „Neįvertintas grožis nieko vertas.“

KOMENTARAI