Daugiau nei šimtmetį skaičiuojantis namas alsuoja senolių dvasiaSvetingi sodybos šeimininkai – V. ir R. Mikalauskai. Danutės Kasaparavičienės nuotr.

Daugiau nei šimtmetį skaičiuojantis namas alsuoja senolių dvasia

Batėgaloje (Kulvos sen.) gyvenančių Valero ir Renatos Mikalauskų sodyba skaičiuoja jau daugybę metų. Šiandien ji sulaukia daug svečių – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Autentiškas pastatas, etnografinių rakandų ekspozicija, dar karvedžio Napoleono Bonaparto laikus menantys dirbamuose laukuose rasti daiktai ir šeimininkų svetingumas bei atvirumas kiekvienam palieka nepamirštamą įspūdį.

Kaip vertinate kaitaliojamą laiką?
Fontanai – miesto išskirtinumo ženklas
Bukonių bendruomenės ryžtas – pavyzdys visam rajonui

Iš kartos į kartą 

Pasak V. Mikalausko, net sunku suskaičiuoti, kiek metų šiam statiniui. „Gryčia – nuo neatmenamų laikų, tikrai skaičiuojanti daugiau negu šimtmetį. Dokumentuose šis namas užregistruotas 1920 metais, tačiau 1912-aisiais gimusi mano močiutė Michalina ir metais jaunesnis senelis Julijonas pasakojo, kad nepamena jo statybų pradžios. Todėl sodyba mena labai senus laikus. Nors pastatui jau daug metų, jis visuomet buvo gyvas, pilnas žmonių. Senelis paveldėjo šį namą iš savo tėvų. Po senelių gyveno mano tėtis, dabar mes su žmona šį paveldą prižiūrime“, – pasakojo dabartinis sodybos šeimininkas, su žmona įsikūręs šalia esančiame naujos statybos name.

Senovinis namas nerestauruotas, todėl visa autentika išlikusi tiek pastato išorėje, tiek viduje. Šiandien tradicinėje lietuviškoje dviejų galų medinėje troboje niekas negyvena, ateityje planuojama joje įkurti muziejų. Senoviniai rakandai dar išlikę nuo anų laikų, V. Mikalausko žodžiais, jokių atvežtinių daiktų nėra. Sodybos kieme dar stovi išlikęs kluonas, rūsys, lauko virtuvėlė, anksčiau netoli gryčios stovėjo ir tvartas, tačiau sugriuvo. Šalia namo vešėjo nemažas vaismedžių sodas, bet, laikui bėgant, daug medžių nudžiūvo, šiandien liko vos kelios obelys.

Senovinio namo autentika išlikusi tiek pastato išorėje, tiek viduje.

Napoleono dvasia

Batėgalietis kartu su namu paveldėjo ir 2,5 ha žemės plotą. „Šioje teritorijoje kadaise, XVII amžiuje, palei upę gyvavo kaimas. Jis minimas tų laikų žemėlapiuose. Šių kraštų istorija pradėjau domėtis tuomet, kai beariant žemę, į paviršių išsivertė senoviniai dirbiniai – arklių pakinktų papuošimo detalės, įvairios monetos, žiedukas“, – sakė pašnekovas.

Iš istorinių šaltinių jis sužinojo, kad kadaise netoli sodybos stovėjusi smuklė, kurioje lankydavosi Napoleono Bonaparto kariai. „Išariau lauką ir pirmąją radau pasagą, tačiau ji buvusi visai kitokia nei dabartinės – daug platesnė. Sužinojau, jog tokios būdavo skirtos karo žirgams, kad šie įveiktų kuo ilgesnį kelią. Pradėjęs domėtis, iš istorikų sužinojau, kad visi mano rasti daiktai yra iš garsiojo prancūzų karvedžio laikų, kuomet jo vadovaujami kariai lankėsi šiuose kraštuose. Per maždaug penkiolika metų rastos kokardų, arklių pakinktų papuošimo detalės, monetos, sagos su įspaustais herbo ženklais, antpirščiai, kulkos išdavė tą laikotarpį. Šiuos daiktus randu, nes jie gana dideli ir jau žemės paviršiuje yra gerai pastebimi“, – kalbėjo batėgalietis.

Įžengęs į vidų, atsiduri lyg muziejuje.

Edukacinė veikla

Sutuoktinių sodybą aplanko ne tik draugai, giminės – šiltuoju metų laiku čia vykdoma edukacinė veikla. Norėdami, kad ir toliau kaimas būtų gyvas, Valeras ir Renata tęsia tradiciją, kviečia pasisvečiuoti.

Nemokamą edukacinę veiklą jie vykdo su sutrikusio intelekto žmonėmis, į vienos dienos stovyklą atvyksta Vaikų globos namų auklėtiniai, socialinės rizikos šeimų vaikai. Čia jaunieji svečiai gali žaisti krepšinį, tinklinį, futbolą. „Renata krosnyje iškepa duonos, pravedame edukacinę, meninę ir sportinę programas. Rudeniop darome Rudenėlio, derliaus nuėmimo, šventę, krosnyje kepame kugelį. Vaikams tai labai patinka, ypač pabūti gamtoje“, – teigė Ruklos pabėgėlių priėmimo centre socialiniu darbuotoju dirbantis šios sodybos šeimininkas.

Lyg muziejuje

Įžengęs į autentiško iš rąstų suręsto namo vidų, atsiduri lyg muziejuje. Čia svečius „pasitinka“ krosnis, aukštas stalas, ilgi ir tvirti suolai, nedidelės lovelės su rugių šiaudais prikimštais čiužiniais, išraižyta skrynia, senoviniai lygintuvai, šimtmetį skaičiuojantis kryželis, XX amžiaus pradžios laikraščių iškarpos ir kiti daiktai. „Senovinių paveikslų, geldų, kuriose sūdydavo mėsą, audimo staklių ir ratelių bei kitų įvairių daiktų dar rastume ir namo pastogėje bei kluone. Daug jų išlikę ir išsilaikę iki šių dienų, tik krosnį esame restauravę, nes prieš kelis dešimtmečius buvo pradėjusi griūti. Grindys taip pat betonuotos, anksčiau, prieš pusšimtį metų, čia buvusi asla. Ateityje ketiname įkurti nedidelį muziejų, įrengti visų rastų laukuose daiktų ekspoziciją. Ateities planuose – ir pakeisti stogo dangą, sutvarkyti klojimą“, – pasakojo sutuoktiniai.

Nors pora gyvena jų įsirengtame gretimame name, senovinėje gryčioje esančią krosnį žiemą vis dėlto pakūrena. „Net ir gimtadienį žiemos metu čia švenčiame. Smagu, nes daug erdvės: suolai ilgi, stalas didelis – daug žmonių telpa. Ir įvairias sukaktis čia linksma minėti. Visai kita aura. Tačiau, norint čia nuolat gyventi, reikėtų nemažai investicijų, dabar – kur kas realesni užmojai įrengti nedidelį muziejų. Čia – nemažai praeities, ir tai – vis dėlto istorija. Sieksime šį paveldą išsaugoti ateities kartoms“, – planais dalijosi rajono Savivaldybėje dirbanti R. Mikalauskienė.

Tarp rastų laukuose daiktų – ir XVII amžiaus dirbiniai.

Vartai visada atviri

Sodyba sulaukia ir nevietinių smalsuolių dėmesio. „Dauguma čia atvykusiųjų sako, kad Batėgaloje įsikūrusios dar vienos Rumšiškės. Daug norinčiųjų buvo ir nusipirkti šią teritoriją: atvažiuodavo, sustodavo ir klausdavo, už kiek parduodame. Tačiau ji neįkainojama“, – juokiasi Renata.

V. Mikalauskas prisimena, kad dar mažiuką jį maudė senovinėse geldose. „Nuo mažens čia esu. Močiutė sakydavo, kad šios sodybos vartai visada turi būti atviri, nors tais tarybiniais laikais jų dar net nebuvo. Eidami į kolūkius, ir studentai užsukdavo, klojime ant šieno miegodavo, močiutė juos visada pienu vaišindavo. Senelis buvo žvejys, tad žuvies niekada netrūko. Ir ją ant stalo svečiams patiekdavo. Ši gryčia prašnekusi daug pasakytų. Ir dabar nemažai svečių sulaukiame, jie tik geru žodžiu mini šią vietą. Žmonės sako, kad čia – gera aura, iš kurios nesinori išvažiuoti“, – pasakojo šeimininkas.

V. Mikalauskas džiaugiasi, gyvendamas kaime. „Šiandien kaimas man yra laisvė ir ramybė, miestas asocijuojasi labiau su šurmuliu ir įtampa. Čia – mano šaknys, šioje vietoje jaučiuosi savas. Kai pabundu, visad jaučiu laisvę. Mus su žmona gyvenimas kaime tikrai „veža“, – šypsenos veide neslėpė jis.

KOMENTARAI