Darbšti mama vaikus mokė gyvenimiškos patirtiesNelengvi gyvenimo metai optimizmo neatėmė. K. Putelio nuotr.

Darbšti mama vaikus mokė gyvenimiškos patirties

Kasmet gegužės pradžioje Lietuvos Respublikos Prezidentė medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“ ir kitomis regalijomis apdovanoja daugiavaikes motinas, išauginusias savo vaikus dorais mūsų šalies piliečiais. Šių metų pagerbtųjų mamų sąraše – Kalnėnų kaime (Užusalių sen.) gyvenanti 80-metį perkopusi Domicelė Šereikienė. Vietos kultūros centre surengtoje padėkos popietėje ją sveikino artimieji, kaimynai, meno gerbėjai, rajono Savivaldybės administracijos atstovai.

Visos dienos sukasi apie aerobinę gimnastiką
Seriale vaidinantis jonavietis: „Televizija – galinga jėga“
Gimnazisto tikslas – tapti naujos kartos mokytoju

Rūpesčių nestigo

D. Šereikienė su vyru Petru susilaukė penkių atžalų – išaugino keturis sūnus ir dukrą. Visi vaikai turi savo namus, dirba Lietuvoje, nesidairo į svečias šalis.  „Man labai smagu sulaukti visų artimųjų – sūnų, dukters ir vienuolikos anūkų. O jie mielai atvažiuoja, radę bet kokią progelę: gimtadieniai, šventės, Motinos diena – vis suka į  mano kiemą. Tai ir dviejų išskleidžiamų stalų nepakanka, tenka trečią pastatyti, kad sutilptume“, – pašmaikštauja moteris.

Visi vaikai gimė dar tada, kai Šereikos gyveno Kaišiadorių rajone, netoli Stakliškių. Dar prieš vestuves buvo pastatytas didelis gyvenamasis namas, prie kurio būdavo leidžiama sodinti daržus ir auginti daržoves.  Teisybė, rūpesčių nė valandėlę nepritrūkdavo, bet, anot D. Šereikienės, „buvo linksma ir smagu“.

„Nieko nesigailiu, nors kartais ir rankos užtirpdavo nuo darbų. Tiesiog visi krutėjo. Vaikus auginti – tai ne veršelį prižiūrėti. Reikia juos prikelti, aprengti, pusryčius pagaminti, į mokyklą išleisti. O žiūrėk, saulė pakilusi, reikia skubėti pietus išvirti. Liūdėti neturėjau laiko“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.

Tarp sveikintojų – Užusalių vyr. bibliotekininkė Valentina Grickevičienė

Atokus vienkiemis

Visą gyvenimą vyras Petras dirbo traktorininku kolūkyje, o ji buvo pagalbinė lauko darbininkė. Nuo paauglystės svajojusi būti siuvėja, pas gerą „kriaučių“ išmokusi šio amato, nutaikiusi laisvesnę valandėlę siūdavo įvairius drabužius – vis vienas kitas rublis į kišenę, o ne iš jos. Net tris siuvėjas išmokė būti puikiomis šios srities meistrėmis.

„Tų pinigų niekada neturėjome, bet maisto netrūko. Pieno ir mėsos nepristigome – laikėm karvių, kiaulių. Gyvenome, galima sakyti, visai neblogai. Dirbau viską, ką tik pagriebdavau. Iš mamos ir močiutės buvau išmokusi austi, tai prie audimo staklių praleisdavau visą likusį laisvą laiką. Pirmiausia įsigijome motociklą su lopšiu. Tada atrodė, kad tai didelis daiktas, bet paskui pradėjome sukti galvas, kaip čia kokią mašinėlę nusipirkus. Nors tų perkamųjų nebuvo, bet vyras vis tiek užsirašė į eilę automobilio „Žiguli“ paskyrai gauti. Užsirašyt tai užsirašė, bet kuo sumokėti už mašiną? Rublį prie rublio dėdami, surinkome sumą – taip kieme atsirado „Žiguliukas“, – žvaliai pasakojo Domicelė.

Bet važinėti su automobiliu Šereikos neturėjo sąlygų, mat gyveno, moters teigimu, „tokiame užkampyje“, kur kaimo keliuku galėdavo tik vežimas, arkliuko traukiamas, ar traktorius pravažiuoti. „Žiguliukas“ pasitarnaudavo nebent vasarą, pradžiūvus keliams.

„Mums tai dar nieko, bet vaikai kasdien turėdavo klampoti į mokyklą, esančią už trijų kilometrų. O kai nesusirinko reikiamas vaikų skaičius, šitą uždarė, o iki kitos – penki kilometrai. Buvo ir bendrabutis Stakliškėse, bet mes pradėjome ieškoti būsto kur nors arčiau mokyklos, kad vaikams būtų patogiau. Būdavo, pareina jie per purvynus – murzini, sušlapę, tai skubu kuo greičiau išprausti, drabužėlius išskalauti. Oje, kiek visko išgyventa, bet vis tiek malonu prisiminti, atrodo, sugrįžti į jaunas dienas, net širdyje šilčiau“, – prisipažino užusalietė.

Savo mamai daug gražių žodžių pasakė sūnus Vytautas

Dainų lydima

Prieš keturis dešimtmečius Šereikos atsikraustė gyventi į Kalnėnus, Užusalių seniūniją. Domicelė ir Petras susipažino su vietos gyventojais, įsiliejo į vietos dainininkų ir muzikantų pulką. „Dainuoju pati iš savęs. Man labai patinka – išgirstu kur kokioje sueigoje melodiją, o kitą dieną, žiūrėk, jau pati vinguriuoju. Nė nebežinau, kada pradėjau dainuoti. Tik reikia prisiminti pirmą dainos eilutę. Jei ją atgaivinu, visa daina išplaukia“, – kalbėjo moteris.

Ji sakė galinti išdainuoti per šimtą dainų – vestuvinių, partizanų laikų, lietuvių liaudies. „Tik, gaila, dabar balsas vis dažniau pabėga“, – prisipažino ji, bet paprašyta padėkos popietėje padainuoti, bemat išvinguriavo kelias gražias melodijas.

Prakalbus apie duonos kepimą, ji noriai pasidalijo jos paslaptimis. „Diečkos“ (kubilo) niekada nemazgojau, tik labai gerai išgramdydavau tešlos likučius, palaukdavau, kol išdžiūsta, paskui dugną ir šonus pabarstydavau sauja kmynų, ištrindavau druska ir cibuliu. Visada žinojau, kiek reikia miltų, vandens. Būdavo, per naktį įrūgsta, rytą užminkau ir palaukiu, kol pakyla. Pečius kūrenasi apie porą valandų. Mano mama tai jį su pušų šluotele iššluodavo. Kartais padėdavom ant ližės kopūsto lapą ir pašaudavom į karštį keturis kepalus“, – pasakojo D. Šereikienė, kurios iškepta duona ne kartą vaišinosi Užusalių kultūros centro meno mylėtojai.

Moteris sakė, kad ir dabar kartais dar pašaunanti kepalėlius krosnin, bet tai daro vis rečiau – mat Kalnėnuose ji gyvena su vyriausiuoju sūnumi Petru, o vyras jau ilsisi Anapilyje.

„Ir dabar dar turiu tris hektarus žemės, laikau karvutę – pieno ir jo produktų nereikia į parduotuvę lėkti. Kiaules auginti uždraudė, tai jų ir nebėra. Turiu vištų, keletą avių. Neatsisakome arklio. Ūkyje padeda sūnus, po insulto turintis neįgalumą. Jis kartais ir karvę pamelžia, ir man pačiai linksmiau, kai prie šalies“, – porino moteriškė.

Sūnus Jonas ūkininkauja, Gediminas dirba vairuotoju, Vytautas triūsia Karmėlavoje, oro uoste, o duktė Onutė nešioja spaudą gyventojams, kitaip tariant, yra paštininkė.

„Gera turėti tokią gausią šeimą. Dabartinis jaunimas, matyt, bijo keltis naktimis vaiką pervystyti ir pamaitinti, vėliau – neišleisti iš akių, tai gal dėl to ir mažėja daugiavaikių šeimų. Bet keli vaikai – tai mamos laimė“, – pasidžiaugė ji.

Sveikinimo žodžiai

Sūnus Vytautas sakė, kad tokios mamos turi pavydėti kiekvienas: „Ji mokė gyvenimiškos patirties, įskiepijo mumyse darbštumą, kasdien sėmėmės iš jos kantrybės, energijos ir meilės gyvenimui. Visi džiaugiamės mūsų mama.“

„Domicelė – labai miela, maloni, skleidžianti savo širdies šilumą moteris. Ačiū jai už dainas, gardžią duoną. Ne kasdien Prezidentūroje dalijami ordinai ir medaliai. Jūs nusipelnėte šio gražaus apdovanojimo. Sveikatos jums, tegul visada lydi artimųjų, kaimynų ir bičiulių meilė“, – linkėjo buvusi Užusalių seniūnė, dabar Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vijolė Šadauskienė.

D. Šereikienę sveikino rajono Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Daiva Ūselienė, vietos tikinčiųjų bendruomenės „Santarvė“ atstovės, saviveiklininkai, pažįstami žmonės.

O Užusalių kultūros centro vadovė Vitalija Šatkienė, įteikdama padėkos raštą, dainininkę pakvietė sugrįžti į ansamblį „Pravarta“ ir kartu su juo dalyvauti artėjančioje dainų šventėje „Vardan tos…“. Domicelė tik nusišypsojo: „Žinoma, važiuosiu kartu, jeigu tik balsas sugrįš.“

 

KOMENTARAI