Dar vienas sustojimas talentų kryžkelėjeA. Jefimenko ne vieną eilėraštį paskyrė anūkei Mildai. Asmeninio albumo nuotr.

Dar vienas sustojimas talentų kryžkelėje

„Susimąstai tik vakarui atėjus:/ Prabėgo dar viena diena.../ Ir priartėja, neišvengiamai artėja/ Riba...“, – kadaise, beveik prieš trisdešimt metų, rašė Albina Jefimenko. Jau tada pasirodė kaip mąsli kūrėja, linkusi filosofiškai sustabdyti kiekvieną akimirką. Kas pasikeitė literatės vidiniame pasaulyje artėjant prie ganėtinai brandaus amžiaus, kuo apdovanojo ar kokiomis grimasomis likimas pažymėjo jos būtį?

Sudėtingi vingiai dėl greičio ribojimo kalnelio
Naujojo Kultūros centro direktoriaus pirmos savaitės nenudžiugino
Kaip vertinate paminklą laisvės kovotojams atminti?

Vaikystės atradimai

IŠ BIOGRAFIJOS. Gimė, rodos, neseniai, prieš septynias dešimtis vasario akimirkų. Lankė Jonavos septynmetę mokyklą, tapusią vėliau trečiąja vidurine. Gal penktoje klasėje nupiešė keletą „žmogeliukų“ į mokyklos sienlaikraštį ir suraitė juos apibūdinančių ketureilių. Tai buvo pirmas A. Šereikaitės talento žybtelėjimas viešumoje.

IŠ ĮKVĖPIMO ŠALTINIŲ. Dabar sunku pasakyti, iš kur sėmėsi to įkvėpimo, muzikalumo ir harmonijos sąskambių. Galbūt iš pirmosios mokytojos Marijos Žigarienės, kurios ne viena ugdytinė tapo dailininke, pedagoge ar bibliotekininke. Galbūt iš kitų mokytojų – Alicijos Gulbinienės ar  Birutės Ilgūnienės, per pamokas dainuodavusios su mokiniais Salomėjos Nėries eiles.  Dar galvoja, kad didžioji įkvėpimo dalis atėjo su prigimtimi, antraip neužsiliktų tas noras piešti, rašyti, dainuoti.

Kur jausmai, ten kerai

IŠ BIOGRAFIJOS. Maždaug prieš trisdešimt metų 4-ojoje vidurinėje, kur Albina darbavosi direktoriaus pavaduotoja ūkio reikalams, susikūrė literatų būrelis. Jo branduolį sudarė Janina Staniulienė, Danutė Kuliavienė, Jonas Bružas, Petras Zlatkus, pati Albina. Kartais literatai į savo renginius pasikviesdavo poezijos gerbėjų iš miesto, rajono, pabendraudavo su jau pradėjusiu almėti „Šaltinio“ poezijos klubu. 1992 m. pavyko sumesti įvairių autorių pluoštelius į vieną ir išleisti dabartinių almanachų prototipą – kuklią knygelę  „Provincijos balsai“, dar vieną – „Papartyno kerai“, kuriame šmėsčioja ir keli jos, Albinos, eilėraščiai.

IŠ ĮKVĖPIMO ŠALTINIŲ. Jau tada Albina suprato, kad didžiausias kūrybos mokytojas – gyvenimas. Jokia teorija neišlįs iš lentynų ir nepatieks tau ant lėkštutės šedevro – imk, tavo. Lygiai taip niekas neuždės laurų vainiko, neįteiks kitokio prizo, jei pati neatsiversi, neišplukdysi kaip gintaro atplaišėlių iš savo širdies sielvarto, nerimo. Nuolat ieškojo dialogo su tėviške, vaikystės prisiminimais. „Kada gi tu tikra –/ Kai šypsos lūpos,/ Kai akys ieško kažkieno akių?/ Kai beprotybėje padūkus,/ Nubėgi vieškeliu?“, – klausė ji viename eilėraštyje.

IŠ APMĄSTYMŲ. „Keista, bet ir vaikai, anūkai menui neabejingi.  Antai Mildutė, pamenu, dar Panerio pradinėje mokykloje rašė eiles, dabar – nežinau, ar rašo, nes tapo uždaresnė, nepasakoja. O Markas lanko Meno mokyklą, smuikuoja, pučia trimitą. Ievutė Kaune lanko meninės gimnastikos treniruotes. Nenorėčiau, kad kažkas iš artimųjų kurtų eiles vien todėl, kad močiutė kuria. Į Parnasą tegul renkasi tik išrinktieji. Vis tiktai norėčiau, kad vaikai mokėtų daug eilių, suprastų, kas toji poezija. Prisimenu, kaip kelyje į Daugpilį autobuse  deklamavau įvairių autorių eilėraščius. Visi stebėjosi, net dainos nuščiuvo…“

„Daug ar mažai – nežinau“

IŠ BIOGRAFIJOS.  Su Sergejumi prasidėjo jos didžioji gyvenimo kelionė. Teko aplankyti ne vieną Rusijos miestą, ypač gražius prisiminimus paliko Sankt Peterburgas. Abu plušėjo Autotransporto įmonėje, 1965 m. mergina įsigijo vairuotojos teises, sėdo prie vairo.

Vėliau – Rukla, darbas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo mechanizuotajame pėstininkų batalione. Būdama bibliotekininke, parengė kareiviams ne vieną susitikimą su kūrėjais, ne vieną knygos pristatymą. 2000 m. pasirodė jos rinktinė „Toks gyvenimas“, 2010 m. atsivertėme „Ištirpę toliuos“. Gražūs įvertinimai, prizai, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, kurios narė ji esanti nuo 1994-ųjų, padėkos.

IŠ ĮKVĖPIMO ŠALTINIŲ. Dabar kurti įkvepia šeši anūkai. „Mama institutą baigė, o aš mokaus tik A raidę“, – rašė močiutė eilėraštyje, skirtame dabar jau 12-mečiui Markui. Tie vaikiški posmai, kūdikystės nuotraukos sugulė į dar vieną leidinį „Markučio knygelė“, pasirodžiusį prieš penkerius metus. Nedaug tų egzempliorių, užteko tik artimiesiems.

IŠ APMĄSTYMŲ. „Norėtųsi išleisti dar vieną knygą savo jubiliejui. Tilptų visas šimtas naujų eilėraščių. „Gimiau, gyvenu, paliksiu anūkų pulkelį ir eilėraščių pluoštelį. Daug tai ar mažai – nežinau“, – parašyčiau viršelyje. Svajoju apie solidų, patrauklų leidinį. Bet tai nemažai kainuotų, o rėmėjų taip nepatogu žvalgytis…“

Kūrėją pratęsia palikuonys

IŠ BIOGRAFIJOS. Dainuoja moterų vokaliniame ansamblyje  „Vakarė“, liaudiškoje kapeloje „Jonė“, aktyvi poezijos klubų „Šaltinis“, „Prie kavos“ narė. Vieno gimtadienio proga pastarojo sambūrio kūrėjai padovanojo raudonlapį ąžuolą, kuris jos sode jau įleido šaknis. Tai nelyg priesakas kurti, eiliuoti tai, kas širdyje, neįmantriais žodžiais perkelti į tekstus.

IŠ ĮKVĖPIMO ŠALTINIŲ. Nuo jaunumės poezijos meno mokėsi iš didžiųjų – Salomėjos Nėries, Antano Miškinio, Jono Jakšto, Stasio Anglickio. Dukart paskaito, žiūrėk, jau ir atmintin įstringa. Panašiai nesunkiai pramokusi daugybę rusų, ukrainiečių, baltarusių dainų. Ne veltui mama, baigusi gimnaziją ir agronomų kursus, vėliau triūsė Ragožių bibliotekoje, prenumeravo leidinius užsienio kalbomis, o tėvas turėjo nuostabų balsą, kuriuo vingiuodavo liaudies dainas. Albina juokauja, kad dabar vienas iš įkvėpimo šaltinių galėtų būti ir jos pyragas su avietėmis. Valgai pasigardžiuodamas – ir norisi gerus darbus daryti.

IŠ APMĄSTYMŲ. „Ne, didelė poetė juk nesu ir jau netapsiu. Daugiausia anūkams eiliuoju, nes negaliu be tų eilių. O kūrybiškai žiūrėti galima į kiekvieną darbą, užsiėmimą. Tie keletas mano nutapytų paveikslų, tos kelios knygos galbūt paskatins ir palikuonis arčiau menų laikytis. Sūnus, žiūrėk, juk šokių mokytojas, duktė – medikė, bet ir nebloga tapytoja, galėtų jau surengti pirmą parodą. Ko daugiau norėti – tai puikus atpildas seneliams…“

Albina Jefimenko

***

Manęs neieškokit – nerasit,

Vėlu jau, vėlu…

Aš būsiu pavirtus į rasą,

Šypsosiuos žieduos dobilų.

 

Manęs neieškokit – nerasit,

Vėlu jau, vėlu…

Aš būsiu pavirtus į naktį,

Klajosiu žvaigždžių keliu.

 

Manęs neieškokit – nereikia,

Virš jūsų aš nuolat esu.

Šypsosiuos aš šypsena vaiko,

Apglėbus po savo sparnu.

 

***

Nubarstė lapus lapkritys

Ir paliko lyg sąžinė nuogas.

Nesakyk, kad tai netektis,

Juk paliko ant putino uogos.

 

Atėjau – tebesu

Dar tebesu,

Nors seniai

Su vasario

Speigu atėjau.

Atėjau – mėnesienai

Apšvietus apledėjusį

Kelią.

Raižė pavažos

Ledo šukes,

Skausmo klyksmas

Erdvėj pasiklydo.

Nežinau, ar

Laukta-nelaukta,

Tik bežadė

Tą naktį

Pasaulį išvydau.

Tebesu dar

Reikalinga

Kažkam,

Ar kaip kilpa

Ant kaklo pakibus.

Tiktai viena

Žinau –

Širdį jautrią

Nešiau

Kaip svajonę

Delnuos

Ir visiems

Dalinau,

Dalinau.

Kitų norus –

Ne savo –

Vis pildžiau,

Kol kaip indas įskilęs

Tuščia palikau

Ir jau niekam

Nebereikalinga.

 

Sodo akmenys

Guli akmenys

Sodo gale,

Tėvo rankomis

Ten suridenti.

Jaunas buvo –

Dabar jo nėra,

Be jo sodas

Jau spėjo pasenti.

Guli akmenys

Sodo gale,

Guli niekam

Nepanaudoti,

Vis  per amžius

Jauni, kožną

Rytą rasoti,

Speigo šaldyti,

Šildyti saulės

Kaitros.

Nei jaunėja,

Nei sensta.

Guli akmenys

Sodo gale.

Mes išeisim,

O jie net

Nesensta.

KOMENTARAI