Dar vienas mūsų miesto istorijos puslapisS. Narkevičiūtė ir D. Zupovičienė-Šperling. Asm. albumo nuotr.

Dar vienas mūsų miesto istorijos puslapis

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Jonavoje gyveno apie 2500–3000 žydų. Karo metu holokausto šmėkla sunaikino šią bendruomenę ir negrįžtamai pakeitė mūsų miesto veidą. Daugelis žydų buvo sušaudyti čia pat, už miesto esančioje Girelėje, bet buvo ir tokių, kurie spėjo pasitraukti į Rusijos gilumą arba besitraukdami pateko į koncentracijos stovyklas. Beieškodami išgyvenusių šiuos baisumus asmenų ar jų palikuonių, vis atrandame naujų žmonių, kurie dar gali pasidalyti gyvais prisiminimais.

Seserys: „Teatras jaudina, įkvepia, ugdo sielą ir lavina kūną“
B. Platkauskienė: „Vidinės žmogaus savybės svarbiau už išorinį grožį“
Kaip ir kur šią vasarą atostogaujate?

Netikėta pažintis su Dita Zupovičiene-Šperling atvėrė dar vieną išblukusį Jonavos istorijos puslapį. 1914 metais jonaviečių Zupovičių šeimoje gimė penktas vaikas, kurį mama pavadino Jahuda. Berniukas niekuo neišsiskyrė iš tuomečių žydų atžalų: žaidė siaurose Jonavos senamiesčio gatvelėse, lankė pasaulietinę „Tarbut“ mokyklą. Jaunuolio vardas buvo supaprastintas ir dokumentuose rašomas Juda.

Baigęs Jonavos progimnaziją, Juda susidomėjo istorija ir karyba. Vėliau jis įsiliejo į sukarintos jaunimo organizacijos „Beitar“, kurią 1923 m. Rygoje įkūrė Zeeve Jabotinskis, gretas. Tuo metu buvo populiarios idėjos atkurti senąją žydų Izraelio valstybę, apimančią Palestiną ir Jordaniją. Todėl žydų jaunimas buvo mokomas karinių veiksmų prieš judaizmo priešus.

1937 m. Juda baigė Kauno aukštesniosios technikos mokyklos statybos inžinerijos skyrių. Pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo pirmajame inžinerijos batalione. Po tarnybos paleistas į atsargą, gavo jaunojo leitenanto laipsnį.

Iki karo vaikinas dirbo Kauno „Pieno centro“ statybos skyriuje kartu su architektu grafu Vladimiru Zubovu. Šioje darbovietėje visi lietuviai jį vadino Juliumi. Šis vardas vėliau buvo rašomas ir oficialiuose geto dokumentuose.

Judos ir Ditos freska kiemo galerijoje Kaune

1941 m. Juda Kaune susipažino su Dita (Judita) Kacaite. Jaunuoliai atvyko į Jonavą susipažinti su Judo tėvais ir gauti  palaiminimą tuoktuvėms. Dita su būsima anyta ir šešuru matėsi pirmą ir paskutinį kartą, nes tą dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Ji prisimena, kaip mama, palaiminusi juos abu, liepė saugoti jos sūnų ir visada turėti savo tvirtą nuomonę.

Į Kauną teko grįžti pėsčiomis. Visi keliai buvo pilni vokiečių kareivių ir pabėgėlių, vykstančių nežinoma kryptimi. Gerai mokėdama vokiečių kalbą, Dita klausė vokiečių karininko, kur jiems geriau vykti, nes žmonės buvo apimti panikos ir nežinios. Karininkas patarė trauktis iš mažų miestelių ir įsikurti didmiestyje. Kaune pora kurį laiką gyveno išsinuomotame bute E. Ožeškienės gatvėje.

Netrukus visi žydai turėjo kraustytis į Vilijampolę, kur buvo įkurtas Kauno getas. Judai  pasiūlė dirbti geto policijoje, nes jis buvo atsargos karininkas ir gebėjo palaikyti tvarką. Dirbti naciams – nelengvas sprendimas, bet tai buvo proga slapta organizuoti pasipriešinimą ir išgelbėti kuo daugiau saviškių.

J. Zupovičiaus atminimo lenta Kaune

Sužinojęs, kad Judos šeima gete, grafas Zubovas nuvyko ten ir siūlė savo pagalbą. Jis bandė organizuoti visos šeimos pabėgimą ir net buvo įrengęs saugią slėptuvę. Tačiau vėliau plano teko atsisakyti, nes Juda, dirbdamas gete, galėjo išgelbėti daugiau žydų, negu išsaugoti tik savo šeimą. Ne kartą Ditai teko vykti pas grafą Zubovą, kuris padėdavo surasti prieglobstį pabėgėliams, pasiimti maisto, kurio taip trūko už spygliuotos vielos.

Tarnaudamas geto policijoje, Juda buvo paskirtas viršininko padėjėju, o vėliau – policijos inspektoriumi ir nuovados viršininko pavaduotoju. Kaliniai žinojo: jei prie vartų budi J. Zupovičius, be vargo galima įsinešti maisto.

Gete buvo uždrausta fotografuoti ir iš visų atimti bet kokie aparatai. Juda pasirūpino, kad jo studijų draugas Cvi Kadušinas sumeistrautų slaptą įrangą, kurią būtų galima fotografuoti net per palto sagos kilpą.

Negatyvai buvo kruopščiai slepiami ir išryškinti tik po karo. Juose užfiksuoti neįkainojami kadrai mena tas baisias dienas, kai kiekviena jų buvo kova už gyvybę. Geto gyventojai organizavo ir vaikų gelbėjimo operacijas. Dabar jau niekas nežino, kiek  maišuose išnešta miegančių mažylių ir kiek jų išgelbėta. Ypač sunku buvo slapta išgabentiems vaikučiams surasti globėjus. Daktaras Petras Baublys daug prisidėjo prie geto vaikų gelbėjimo, jis žydų kūdikius priglausdavo savo ligoninėje.

1944 m. kovo 27 d. hitlerininkai paskelbė „vaikų akciją“. Tą dieną vaikai iki 12 metų buvo išplėšti iš motinų rankų ir išvežti į Aušvico koncentracijos stovyklą. Pagal nacių planą, Kauno gete mažamečių neturėjo likti, todėl budeliai kruopščiai ieškojo slėptuvių, kur dar galėtų slėptis vaikai. Tik nedaugeliui mažųjų gyventojų po tokios nežmoniškos akcijos pavyko išlikti gyviems.

Buvo suimta ir 140 Kauno geto žydų policininkų, jie išvežti į IX fortą tardyti. Į šį būrį pateko ir Juda. Kankinimų metu jam buvo išdurta akis. Grįžęs į kamerą, draugams pasakė, kad jokiu būdu nieko neišduotų, nes jų vis tiek laukia mirtis, o likusieji dar gali išsigelbėti. Juda buvo sušaudytas kartu su 36 geto policininkais.

Juda visą laiką jautė, kad jo veikla gali būti išaiškinta, o jam žuvus, dings daug įrodymų apie nacių nusikaltimus. Todėl vyras kruopščiai rinko informaciją apie visus įvykius gete ir saugojo nuotraukų negatyvus. Daiktus sudėjo į metalinę dėžę ir ją užkasė slaptoje vietoje. Po karo ši dėžė buvo surasta – neįkainojama medžiaga tapo tų dienų įvykių liudininke.

Po vyro žūties Dita buvo suimta ir išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Čia sulaukė  karo pabaigos.

Grįžusi į Lietuvą, ji baigė tuometį Vilniaus pedagoginį institutą ir dėstė vokiečių kalbą, vėliau dirbo Vilniaus universitete.

1972 m. moteris išvyko į Izraelį, įsidarbino Gėtės institute. Sulaukusi garbaus amžiaus, Dita buvo grįžusi į Lietuvą susitikti su jaunystės draugais ir papasakoti apie savo išgyvenimus karo metu.

2014 m. rugsėjo 22 d, minint Kauno geto likvidavimo 70-metį, E. Ožeškienės g. 21 atidengta atminimo lenta (skulptorius Gediminas Pašvenskas) jonaviečiui J. Zupovičiui. Šiame name gyvenantis dailininkas Vytenis Jakas įkūrė galeriją. Ant pastato sienų tapytose freskose  nupiešti  tarpukariu čia gyvenę žmonės. Užsukę į kiemo galeriją, praeiviai gali susipažinti su neįprastoje erdvėje pateikta istorija. Kilnaus kraštiečio gyvenimas, kuris prasidėjo Jonavos senamiesčio gatvėse  ir baigėsi Kauno IX forte, yra dar vienas užpildytas iki šiol buvęs baltas lapas mūsų miesto istorijos puslapiuose.

Skaistvilė NARKEVIČIŪTĖ, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos III kurso studentė, Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas

KOMENTARAI