Dar kartą paminėjome vilties skrydį„Jonavos bočiai“ tądien savo renginyje traukė ne vieną patriotinę dainą. K. Putelio nuotr.

Dar kartą paminėjome vilties skrydį

Jonavos pensininkų asociacija „Jonavos bočiai“ praėjusią savaitę netikėtu ir nemokamu koncertu pažymėjo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 85-ąsias metines. Į Kultūros centro Didžiąją salę suvažiavo penkių rajonų garbaus amžiaus muzikantai, dainininkai, kurie dokumentinio filmo kadrais prisiminė legenda tapusį vienmotorės „Lituanicos“ šuolį per vandenyną, traukė dainas apie mūsų šalį garsinusius lakūnus.

Stačiatikių dvasininkas dalijasi savo talentu
Balsuose nestigo pavasario spalvų
Neįgaliųjų įstaigos šventėje – gėrio dalybos

Aplodismentų lietus pasitiko į sceną įžengusį Lietuvos „Bočių“ vadovą Petrą Ruzgų. Jis dar kartą trumpai papasakojo apie 37 valandas ir 11 minučių trukusį skrydį, kurį 1933 m. liepą atliko šiedu jauni vyrai. Ne, jų narsa nebuvo nepamatuota, jie ne tik tikėjo savo sėkme, bet ir pasitikėjo beveik 7 000 km įveiksiančiu savo technikos paukščiu. Kas sukliudė vyrams peršokti transatlantinį atstumą ir sėkmingai nusileisti Kaune, kur Aleksoto oro uoste jų laukė tūkstančiai tautiečių? Tikslaus atsakymo lig šiol nėra. Galbūt geležinį paukštį suklaidino darganota naktis, navigacijos klaida, galbūt Lenkijos pakraštyje, Soldine, jau knibždėjusių hitlerininkų šūviai, o gal  paprasčiausias žmogiškas nuovargis. Šiandien „Lituanicos“ likučius galima išvysti Lietuvos karo muziejuje, Kaune, o Aukštųjų Šančių karių kapinėse ant didvyrių kapo padėti gėlių puokštę. Apsilankiusieji Anykščiuose randa ant Puntuko akmens dar 1943 m. Broniaus Pundziaus iškaltą lakūnų bareljefą su jų testamento žodžiais.

Už tai, kad jonaviečiai, vadovaujami Vytauto Bareikos, neužmiršo istorinio skrydžio ir pakvietė prie šios atminties prisijungti kitus rajonus, jiems skirta padėka, gėlių puokštė. Mes, be abejo, turėjome atlikti keletą šaunių patriotinių dainų. Po to sekė Utenos bendraminčių kapela „Dar širdy ne sutema“, sutrenkusi itin įsimintiną polką „Naktinukė“, alytiškiai, kurių garsioji daina „Smiltelė“ žiūrovams ant veido išrideno  ne vieną ašarą. Ne gausiomis gretomis, bet darnumu ir beveik negirdėtomis melodijomis nustebino kėdainiečių bočiai. O liaudiškos muzikos ansamblis „Kaštonas“ (Kauno r.) aranžavo populiarią dainą apie „Lituanikos“ skrydį, naujoviškai „sudurstė“ žodžius ir pristatė puikų naują kūrinį. Čia pat nuskambėjo dar viena jų naujovė – „Ant kalno mūrai, skrenda lietuviai“.

Minėjimu tapusį koncertą užbaigė „Jonavos bočių“ moterų ansamblis, atlikęs ne tik kone giesme virtusią „Kur bėga Šešupė“, bet ir ne vieną dainą, kurioje Lietuvos karžygys mylimajai žada sugrįžti su laisvės daina. Keista jausmų drama: vilties ir jėgų nedaug, bet sugrįžti žadama. Šiek tiek daugiau vilties sklandė 1933-iaisiais Niujorke, gaila, jos irgi tada neužteko.

Alytiškių „Smiltelė“ jaudino iki širdies gelmių. K. Putelio nuotr.

 

Utenos bočiams atstovavo šauni jų trijulė. K. Putelio nuotr.

KOMENTARAI