Bukonių bendruomenės ryžtas – pavyzdys visam rajonuiA. Narkevičiaus teigimu, E. Tuzovienė „užveda“ bendruomenę. Danutės Kasparavičienės nuotr.

Bukonių bendruomenės ryžtas – pavyzdys visam rajonui

Šiuo metu Bukonių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje verda darbas – bendruomenės iniciatyva vyksta vidaus remontas. Tai bene pirmas atvejis rajone, kai griūvantys maldos namai bus suremontuoti pačių gyventojų rankomis ir lėšomis.

Ar neatsidurs vestuvės Raudonojoje knygoje?
Kodėl nepilnamečiai bėga iš namų?
Diena, kai prasidėjo naujas gyvenimas

Seniūnas patenkintas

Dvejus metus Bukonių seniūnijai vadovaujantis Arturas Narkevičius džiaugiasi aktyviais bendruomenės nariais, savo laiką ir jėgas aukojančiais tam, kad visuomenė galėtų pasidžiaugti šviesia ir jaukia bažnyčia.

„Mūsų seniūnijoje galbūt nėra vaizdingo kraštovaizdžio ar gamtos, bet gyvena žmonės, kurie kuria ateitį ne tik sau, bet ir visai bendruomenei. Reikėjo tik iniciatyvos – ir prasidėjo darbai. O viso to iniciatorė – buvusi Bukonių pagrindinės mokyklos direktorė Elena Tuzovienė, jos dėka gyventojai šiandien mielai prisideda prie bažnyčios remonto“, – neslėpė džiaugsmo seniūnas.

Šv. arkangelo Mykolo maldos namai šiemet minės 230-ies metų sukaktį. Spalio 1-ąją Bukonyse vyks Mykolinių atlaidai, tad iki to laiko remontas turi būti baigtas – tikintieji susirinks į atnaujintą ir šviesią bažnyčią.

Garbaus amžiaus gyventojai pasakoja, kad ji jokio remonto nemačiusi daugiau nei pusšimtį metų. Tiesa, pastato fasadinė pusė yra nudažyta, tad išoriškai atrodo gana patraukliai. „Bet viduje sienos apipelijusios, sutrūkusios, nuo lubų krito lentelės, laimei, nieko nesužalojo. O į balkoną pakilti nebuvo galima, nes jis tiesiog siūbavo. Patys žmonės sudėjo pinigus, jokių kitų lėšų nėra, o darbus atlieka vietos savanoriai. Tai ir parodo, kas yra tikra bendruomenė ir ką gali susitelkę vieningi žmonės vardan visų“, – pridūrė A. Narkevičius.

Tarp savanorių – ir vaikai, ir jauni Bukonių gyventojai, savo laiką skiriantys bažnyčios remontui.

Kaip gimė sumanymas

E. Tuzovienė, save vadinanti „darbų vykdytoja“, atvirai kalba, kad ją, sekmadieniais atėjusią į bažnyčią, apimdavo gėda. „Pasitikdavo suaižėjusios sienos, krentančios lubos, būdavo baisu, kad grindys neįlūžtų ar suolas nenugriūtų. Ir baisu, ir gėda. Ilgai mąsčiau: ką padaryti, kad toji mūsų bažnytėlė būtų švari, tvarkinga ir saugi kiekvienam žmogui, ateinančiam čia pasimelsti? Iš visos Lietuvos atvyksta artimieji aplankyti savo protėvių kapų, ateina į bažnyčioje aukojamas Mišias, o mato tragišką vaizdą. Klebonai keičiasi, pastovaus nėra – tik atvažiuoja ir išvažiuoja. Jie turi daugybę savo reikalų. O mums svarbiausia – turėti jaukią ir saugią bažnyčią, kuri trauktų kiekvieną žmogų. Dieną naktį mąsčiau, kokiu keliu pasukti, nuo ko pradėti“, – prisiminimais dalijosi E. Tuzovienė.

Sesės Pranciškos dėka susikūrus Pastoracinei tarybai, šis klausimas buvo svarstomas jau pirmajame posėdyje. Iš kur gauti pinigų, kai projektų nėra? Nutarta į veiklą įjungti Bukonių, Mimainių, Petrašiūnų seniūnaičius, Pastoracinės tarybos narius, bendruomenės pirmininkę.

„Sutarėme, kad iki liepos 4 dienos aplankysime kiekvieną šeimą ir prašysime paaukoti pinigėlių bažnyčiai remontuoti, – tęsė pasakojimą E. Tuzovienė. – Pavyko surinkti 2400 eurų, už kuriuos nupirkome reikiamų statybinių medžiagų – dažų, grunto, kitų.“ Tokia buvo pradžia.

Maldos namuose dažytojų laukia aukštas bokštelis.

Platus darbų spektras

E. Tuzovienei trumpam išvykus, darbų ėmėsi mokyklos direktorė Dalia Autukienė – pasitelkusi būrelį bendruomenės savanorių, nudažė dalį bažnyčios vidaus sienų. Grįžusi iš kelionės, permainų iniciatorė remontą pradėjo nuo byrančių lubų. Seniūno padedama, atsivežė bokštelį, kurį į vidų vos ne vos įtempė aštuoni vyrai.

„Iš pradžių planavome sutvarkyti tik sienas ir grindis. Bet atvykę Bažnytinio meno komisijos nariai, apžiūrėję bažnyčią, leido daryti visą remontą, nes mūsų maldos namų nėra kultūros paveldo sąrašuose. Darbų spektras išsiplėtė. Sutvirtinus balkoną, paaiškėjo, kad reikia dažyti ne dalį lubų, bet visas. Neskoningai atrodė ir dalis nudažytų sienų – supratome, kad to nepakanka, visos sienos turi būti vienodai atnaujintos. Tik pradėjus darbą, pamatai jo tęstinumą. Taip ir sukamės“, – sakė darbus organizuojanti E. Tuzovienė, kiekvieną dieną triūsianti bažnyčioje.

Šiuo metu altoriaus grindys nušlifuotos. Altorius ir jo tvorelė išvalyti, ištepti specialia alyva, sutvarkytos pagalbinės patalpos, surinkti apmūsoję bažnytiniai rakandai, dažomi suolai ir t. t.

Šventoriuje gražiai sutvarkyta J. Hoppeno kapavietė.

Žmonės – vieningi

E. Tuzovienė neslepia: jei ne jauni žmonės, jos buvę mokiniai, vargu ar būtų pavykę atlikti tokius nelengvus darbus. Štai Vilius Trinkauskas užglaistė sutrūkusias sienas, Andrius Kestenis mielai sutiko išdažyti lubas, į savanorių būrį įsijungė Antanas Minikauskas, ėmęsis įvairių staliaus gebėjimų reikalingų darbų, savanoriškai talkininkavo Antanas Mockus, antrame aukšte puikiai dirbo Mindaugas Juozapaitis ir Nojus Grockis. Dainius Kureiša su specialiais šepetukais išvalė sunkiai prieinamas vietas. Nepakeičiamais pagalbininkais E. Tuzovienė vadina Gretą Mockutę, Luką Patašių, moksleivius Justą ir Andrėją Smailius.

Nuostabios moterys Rima Kavaliauskienė, Zita Šukevičienė, Gražina Kestenienė, Angelė Buitkienė, Audronė Marčiukaitienė išvalė langus, atnaujino altorių. Dalija Kajėnienė padėjo ieškoti papildomos darbo jėgos. Visi jaučia bendrystės jausmą.

„Iš vakaro suplanuojame kitos dienos darbus. Vieni savanoriai ateina 8 valandą, kiti pusvalandžiu vėliau, tretieji pribūva 10 valandą. Didžiuojuosi jaunimu. Jis šaunus, dirba atsakingai ir intensyviai, o triūsą ir norą mato Aukščiausiasis“, – pasidžiaugė ilgametė pedagogė.

Savanorių mintys

Savanorė Greta atvirai sakė, kad jai gera prisidėti prie bažnyčios remonto. „Jaučiuosi atliekanti gerą darbą Bukonių bendruomenei ir Dievui. Labai laukiu darbų pabaigos, tada įvertinsime, ką sugebėjome nuveikti, o širdį užplūs šiluma, nes matysiu ir savo indėlį“, – kalbėjo mergina.

Beje, ateityje ji norėtų, kad bažnyčioje susiburtų choras, kuris galėtų balkone giedoti šv. Mišių metu, galbūt pavyks organizuoti renginius ar kokius nors koncertus. „Turėsime atnaujintą bažnyčią, todėl norėsis, kad joje nuolat kažkas vyktų“, – pridūrė ji.

Dainius, teptuku dažęs kryželius, prisipažino, kad reikėję labai kruopščiai atlikti jam pavestą darbą. „Mokausi Jeronimo Ralio gimnazijoje, kiti sako, jog galėčiau smagiai atostogauti. Bet jeigu manęs paprašė padėti, vadinasi, esu reikalingas, kodėl nepadirbėti? Ir man pačiam malonu. Ateisiu į bažnyčią ir prisiminsiu, kaip stengiausi, kad ji pagražėtų“, – nusišypsojo vaikinas.

Nauji planai

Pokalbio metu A. Narkevičius priminė, kad, pasitelkus techniką, šventoriuje iš žemių buvo ištrauktas didžiulis akmuo, žymėjęs bažnyčios įkūrėjo dvarininko  Juozapo Hoppeno kapą. „Visiškai jo nebesimatė, būtų ir visai pranykęs žemėse. Pasodinau gėlių, sutvarkiau ir klebono, ir pulkininko, kitų čia palaidotų asmenybių kapus. Kažkaip šventorius gražesnis tapo“, – rodydama į atgijusią aplinką, pasakojo  E. Tuzovienė.

Jos planuose – šventoriuje iš akmenų pastatyti paminklą, ant kurio pritvirtinta lentelė liudytų bažnyčios įkūrimo datą. „Kasmet galėsime keisti užrašą, tad žmonės visada žinos, kiek bažnyčiai metų. Taip įprasminsime ir bažnyčios istoriją“, – sakė ji.

Pasak E. Tuzovienės, Šv. Mykolo atlaidus bukoniškiai ir jų svečiai sutiks naujoje, dar dažais tebekvepiančioje bažnyčioje – ir tai bus geranoriškai nusiteikusios bendruomenės dovana visuomenei.

Seniūnas A. Narkevičius, džiaugdamasis aktyviais žmonėmis, neslepia: „Būtų gerai, jeigu kiekvienoje seniūnaitijoje turėtume bent po vieną tokį žmogų, kokia yra mūsų Elena.“

Dar nesibaigus bažnyčios remontui, jo iniciatorius pasiekė džiugi žinia: Kauno arkivyskupija ketina taip pat finansiškai paremti bažnyčios remontą.

KOMENTARAI