Bronislovas Lubys – lyderio etalonasBronislovas Lubys sugebėjo nuoširdžiai bendrauti su kiekvienu, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, padėties visuomenėje. / Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

Bronislovas Lubys – lyderio etalonas

Bronislovui Lubiui, Nepriklausomybės Akto signatarui, buvusiam premjerui, nusipelniusiam inžinieriui ir chemijos mokslų daktarui, Pramonininkų konfederacijos prezidentui, verslininkui ir mecenatui pirmadienį būtų sukakę 80 metų. B. Lubį pažinoję žmonės prisimena jį kaip ryškią, ryžtingą, patriotišką asmenybę, kokių šiais laikais trūksta tiek politikos, tiek verslo padangėje.

Buvusio SEL muzikos prodiuserio muzikiniame klipe – jonavietė
Iš daugiabučių išviliojo gamtos ilgesys ir noras šeimininkauti
Seišelių salos – vienas iš daugybės rojų mūsų Žemėje

Česlovas Juršėnas, Nepriklausomybės Akto signataras, ilgametis Seimo narys ir parlamento vadovas:

„Pirmas mūsų susitikimas įvyko ne visai smagia proga – po avarijos Jonavos „Azoto“ gamykloje 1989 metų pavasarį. Tada su tuomečiu vicepremjeru Juozu Šėriu kaip Vyriausybės atstovas spaudai važiavau pasižiūrėti, kaip sekasi likviduoti avarijos padarinius. Jau tuomet pamačiau dalykišką, reikalus išmanantį vyrą. Nors buvo susirūpinęs, išgyveno, gerai orientavosi situacijoje, derino gelbėjimo veiksmus, kalbėjo apie perspektyvą. B. Lubys paliko labai rimto, solidaus vadovo įspūdį.

1990–1992 metais kartu dirbome Aukščiausiojoje Taryboje, taip pat 1992–1993 metais, kai jis buvo pirmas Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) premjeras. Galiu drąsiai teigti, jog B. Lubys, kaip ir prezidentas Algirdas Brazauskas, buvo žmonės, kuriuos galima laikyti Lietuvos virsmo epochos veikėjais. Anais laikais jie užėmė tam tikras pozicijas, į kurias iškilo per savo darbą, savo gabumus ir talentus. Ir tada jie spėjo padaryti kai ką – nebijau šio žodžio – Lietuvos labui. B. Lubys, pradėjęs nuo inžinieriaus ir tapęs „Azoto“, paskui – „Achemos“ generaliniu direktoriumi, daug padarė, kad ši įmonė plėstųsi, augtų, galų gale klestėtų. Kad produkcija būtų kuo geresnė ir jos būtų daugiau. Kita vertus, o tai labai svarbu, B. Lubys ir tais laikais rūpinosi kolektyvu – kad žmonės uždirbtų, galėtų pailsėti, gerai jaustųsi. Jis užsidirbo tą savo postą ir savo autoritetą.

Nors Aukščiausiojoje Taryboje dirbome skirtingose komisijose, jei reikėdavo ką nors išsiaiškinti dėl ūkinių reikalų, B. Lubys buvo pirmas žmogus, į kurį kreipdavausi. Jau tada jis turėjo aiškų žvilgsnį, kaip reikėtų pertvarkyti Lietuvą naujais pagrindais, matė visumą ir pasiūlydavo tinkamiausią sprendimą. Šis jo gebėjimas buvo labai svarbus tapus vicepremjeru, paskui – ir premjeru. Deja, o gal laimė, po kurio laiko B. Lubys atsisakė dirbti Vyriausybėje, nes norėjo grįžti į gamybą. Turėjo idėjų, planų, jam tikrai gerai sekėsi. Ne veltui tapo Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu. Tais naujais laikais, nepriklausomai, ką veikiau – buvau Seimo pirmininku, pavaduotoju ar šiaip opozicijos nariu, – mes dažnai susitikdavome, kalbėdavomės. Man jis padėdavo susidaryti aiškesnį vaizdą apie Lietuvos ūkį, kaip, kokiomis kryptimis reikėtų veikti.

Jis nebuvo lobistas, bet labai atsakingai, apgalvojęs dėstydavo savo matymą ir savo siūlymus. Dažniausiai sutardavome, bet kartais ir ginčydavomės. Sakyčiau, jis kantriai klausydavosi mano, nelabai tuos reikalus išmanančio žmogaus, pastebėjimų. B. Lubys mokėjo klausytis kitų. Džiaugiuosi, jog turėjome tokį žmogų, kuris iš tiesų rūpinosi ir visu Lietuvos ūkiu, pats konkrečiai veikdamas tiek Vilniuje, tiek Jonavoje ir Klaipėdoje. Bet kartu rūpinosi, kad nacionalinis kapitalas būtų pakankamai stiprus, turėtų svorį, tarnautų žmonėms ir valstybei, kad būtų ne tik siekiama pelno. Pagaliau B. Lubys ir tą savo pelną dažnai išdalydavo įvairioms iniciatyvoms paremti. Buvo didelis mecenatas. Prisipažinsiu, ir pats kartais prašydavau pinigų, nes turėjau garbės vadovauti dviem „ubagų“ organizacijoms – LDDP ir Šachmatų federacijai.

B. Lubys, kaip ir Petras Vileišis, buvo plačių horizontų ir, svarbiausia, veiklos žmogus. Turėjo gausybę sumanymų, ir juos stengdavosi vienas arba drauge su kitais įgyvendinti. Tokio rango žmogui buvo labai svarbu ir pagirtina tai, kad jei ką pasakydavo, ir padarydavo. Jeigu nenorėdavo ar negalėdavo, tiesiai ir pasakydavo. Nors pykdavau, kažin kodėl į mane kreipdavosi „pone“. Sakydavo: „Pone Juršėnai, šito nedarysiu.“

„Lietuvos žinių“ archyvo nuotrauka

Kęstutis Glaveckas, Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo narys:

„Bronislovas priklausė tai kategorijai žmonių, su kuriais visuomet buvo malonu bendrauti. Jis turėjo kažkokį magnetėlį, kuris visus prie jo traukte traukė. Buvo geraširdis, nors pareigos tarsi reikalavo kietos rankos ir širdies. Dirbti tokios kompanijos vadovu nebuvo paprasta, reikėjo atsispirti pagundoms, spaudimui, konkurencijai – sąžiningai ir nesąžiningai. Šiuo požiūriu jis buvo užsigrūdinęs. Tačiau žmogiškosios savybės bet kokiu atveju ėmė viršų. Išskirtinis Bronislovo bruožas – gebėjimas matyti aplink save esančius žmones, jų problemas. Taip, turėjo daug pinigų, bet nekaupė jų vien sau. Buvo mecenatas, dosniai dalijo labdarą, stengėsi pagelbėti tiems, kuriems reikėjo. Bronislovą visada buvo malonu kviesti į kompaniją, smagu eiti pas jį. Titulai, apdovanojimai, kiti materialūs dalykai, žinoma, svarbūs, tačiau daugelis tai prisimena mažiausiai. Atmintyje išlieka žmonių santykiai.“

Ričardas Malinauskas, Druskininkų meras:

„Tai buvo nuostabus žmogus. B. Lubys sugebėjo nuoširdžiai bendrauti su kiekvienu, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, padėties visuomenėje. Jis kalbėdavosi kaip lygus su lygiu, be jokio išdidumo ar pasipūtimo. B. Lubys turėjo išskirtinę savybę labai greitai įsigilinti į bet kokią situaciją. Kad ir apie ką kalbėdavome – investicijas, statybas, požiūrį į verslą ar medžių sodinimo vietą kurorte, jis visuomet išklausydavo kitą nuomonę ir pateikdavo savą – argumentuotą. B. Lubiui rūpėjo mažiausios smulkmenos. Pamenu, aptarinėjome automobilių stovėjimo aikštelės vietą šalia sanatorijos. Sakau: „Ekscelencija (visuomet taip į jį kreipdavausi), kaip atrodys po sanatorijos langais stovinčių automobilių eilės.“ Jis sutiko, kad toks sprendimas – netinkamas, geriau įrengti požeminius garažus, o po langais išsaugoti žaliuosius plotus. Kodėl B. Lubys mėgo Druskininkus? Pirmiausia, matyt, todėl, kad mylėjo Lietuvą.“

Juozas Domarkas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro garbės dirigentas:

„Jis buvo labai tikras, šeimininkiškas, ūkiškas, valstybiškas žmogus. Tokių dabar visi pasigendame. Abu esame plungiškiai, Plungės garbės piliečiai. Labiausiai mus suartino veikla Plungiškių draugijoje, kurios atkūrimo iniciatorius ir veiklos variklis buvo B. Lubys. Dėl jo pastangų, aktyvumo ir entuziazmo ši organizacija išvystė plačią veiklą. Tokį savo kraštietį ir noriu prisiminti.“

Raimonda RAMELIENĖ, lzinios.lt

KOMENTARAI