Beržų dvaras neužmiršo garsaus karvedžioKalmantų dvaro sodyboje buvusio karžygio atminimą dabar saugo ir paminklinis akmuo

Beržų dvaras neužmiršo garsaus karvedžio

Šį rudenį, minėdami Lietuvos kario savanorio pulkininko Mykolo Kalmanto 42-ąsias mirties metines, taip pat Lietuvos valstybės ir kariuomenės atkūrimo100-metį, jo giminaičiai buvusiame Beržų dvare, Šilų seniūnijoje, atidengė paminklinį akmenį, primenantį visiems kadaise čia gyvenusį garsų šeimininką – nepriklausomybės kovų dalyvį. M. Kalmantas, tada Kalmantavičius, – Švenčionių krašto sūnus, gimęs netoli Mielagėnų. Tačiau ir mūsų rajone dar yra žmonių, lankiusių Beržų pradžios mokyklą, po karo šurmuliavusią senajame dvare, žinančių šio Lietuvos patrioto vardą.

Į Jonavos aktualijas pažvelgta satyrišku žvilgsniu
Oksana Eitminavičienė: „Esu žmogus, kuris drįsta“
Kaip ir kur šią vasarą atostogaujate?

Kuo mums šis žmogus įdomus? Kodėl turime jį prisiminti, vertinti kaip istorinę asmenybę? Pavartę keletą enciklopedinių leidinių apie Lietuvos karininkus, pasidomėję žiniasklaidoje istorikų pažertais faktais, pabandėme sudėlioti šio ir mūsų kraštui artimo žmogus portretą.

M. Kalmantas

Likimas lėmė kariauti

Pirmas įdomus faktas būsimojo karininko biografijoje: 17-os metų vaikinas Petrapilyje (dabar Sankt Peterburgas) baigia keturklasę technikos mokyklą. Kas žino, gal šis Švenčionių krašto „moksliukas“ būtų tapęs garsiu istoriku, archeologu (mokėsi Maskvos archeologijos institute), jei nepapūtę atšiaurūs Didžkario vėjai. Jam, pažangiam studentui, mobilizuotam į caro kariuomenę, 1916 m. teko išklausyti Peterhofo praporščikų kursą ir pradėti karinę karjerą – nuo jaunesniojo karininko iki Tverės gubernijos Toržoko miesto komendanto, apskrities karo viršininko.

Baigiantis karui, Mykolas grįžta į dar okupuotą Lietuvą, įsidarbina „Vilijos“ dirbtuvėse Vilniuje, tačiau politinė situacija ragina jį vėl apsivilkti kario uniformą. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, vyras 1919 m. liepos pradžioje įsijungia į Ukmergės batalioną, tampa kulkosvaidininkų, vėliau ryšininkų komandos viršininku, dar po kiek laiko – kuopos vadu.

1922 m. Mykolas baigia Aukštuosius karininkų kursus, jam suteikiamas kapitono laipsnis. Tačiau tikroji karjera prasideda iš visų pusių artėjančiuose mūšiuose:  prie Daugpilio – su bermontininkais, pietryčiuose – su baltalenkiais, Mažojoje Lietuvoje – su prancūzais. Nuo čia kario biografijoje prasideda dar viena linija – savo šalies patrioto, karžygio. Matyt, teisus buvo istorikas Jonas Juodgalvis, teigęs, kad jei ne Kalmantas, Klaipėdos krašto dabar neturėtume.

Suėmė generolą

Remiantis Vinco Krėvės pri­­siminimais, idėja surengti ginkluotą Klaipėdos krašto sukilimą gimė dar nepasibaigus karui, 1922-ųjų lapkritį. Tada rašytojas, užimdamas Šaulių sąjungos vado pareigas, turėjo pats ir vadovauti sukilimui. 1923 m. pradžioje Kaune buvo suformuota Ypatingos paskirties rinktinė, kurios antrai grupei, vadovaujamai M. Kalmanto, nurodyta užimti Pagėgius ir rūpintis pasienio su Vokietija apsauga. Sausio 10 d. drąsuoliai su užrašais ant rankovių MLS (Mažosios Lietuvos savanoriai) įžengė į Klaipėdos kraštą. Svetimas miestas svetimtaučiams nebuvo itin brangus: sukilimo metu žuvo tik du prancūzų kariai, vienas vokietis ir 12 lietuvių savanorių.  Įdomu, kad M. Kalmantavičius asmeniškai suėmė prancūzų vyriausiąjį komisarą generolą Gabrielį Petisnė, tada administravusį šį kraštą. Be to, vienai kuopai praradus savo vadą, mūsų kraštietis stojo jo vieton ir užėmė dalį miesto iki Danės upės, susemdamas nelaisvėn apie 80 kulkosvaidžiais ginkluotų prancūzų. Už šią operaciją Mykolas užsitarnavo Vyčio kryžiaus I laipsnio ordiną.

Po sekinančių batalijų grįžęs namo, Mykolas apsigyveno Kaune, Radastų g. 9, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą ir net susilpnino savo veiklą Šaulių sąjungoje, nukreipdamas didesnę  dėmesio dalį į skautų veiklą, tapo vyriausiuoju skautu. Vis dėlto 1926 m., tapęs Lietuvos šaulių sąjungos viršininku ir pelnęs majoro laipsnį, sugrįžo į kariuomenės gretas, tapo net ypatingųjų reikalų karininku prie kariuomenės vado. Nuo 1935-ųjų – jau pulkininkas, o karjeros laiptuose – dar aukščiau, nebijant atsakomybės už visos kariuomenės apsiginklavimą.

Prie Beržų dvaro su seneliu bajoru Albertu Gintila: iš kairės Vanda Danutė, šalia pusbrolis Viktoras, brolis Vytautas Mykolas, apie 1938 m.

Trumpas atokvėpis

M. Kalmantas, kaip nepriklausomybės kovų dalyvis, turėjo Beržuose nuosavą ūkį. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, karininkas paleistas į atsargą, čia, netoli Jonavos, jis su šeima ir apsigyveno. Apie 40 ha ūkis, 1225 „smetoninių“ litų pensija – ko, rodos, daugiau bereikia. Tačiau ūkininkavimo džiaugsmas trunka neilgai.

1940 m. iš jo atimama orų pragyvenimą garantavusi pensija, beržiškis patenka į NKVD rankas. 1941 m. gegužės 14 d. Mykolas suimamas, tardomas Kaune, saugumo kamerose. „Priežastys“ aiškios: kaltinamasis buvo pusiau sukarintos šaulių sąjungos vadas, aktyviai dalyvavo slopindamas Lietuvos dirbančiųjų revoliucinį judėjimą, vedė net antitarybinę agitaciją. Nuo bausmės išgelbėjo karas. Netrukus vokiečiai išlaisvino nuosprendžiais dar nepasmerktus politinius kalinius, ir Mykolas tą pačią dieną tampa Lietuvos laikinosios vyriausybės komendanto pavaduotoju, įsilieja į ginti tėvynę nuo bet kokių okupantų  pasiryžusių sukilėlių gretas. Deja, kaip žinome, 1941 m. rugpjūtį patriotų svajonė  išlaikyti Lietuvos nepriklausomybę žlugo ir dešimtys karininkų atsidūrė kryžkelėje – trauktis  į Vakarus ar laukti sovietinių represijų.

Artėjant fronto linijai, 1944-ųjų vasarą M. Kalmantas trumpam pasitraukia į Vokietiją, tačiau po kelių mėnesių, galbūt dėl šeimos, pasislėpusios Tauragėje pas gimines, sugrįžta. Dar paskiriamas Tėvynės apsaugos rinktinės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus viršininku, bet… frontas jau čia pat.

1944 m. spalio 7-oji į Lietuvos istoriją įrašyta kaip kruvinoji Sedos kautynių diena. Tada iš maždaug 6000 Tėvynės apsaugos rinktinės kovotojų per 100 žuvo. Iš 112-os sulaikyti Rytų frontą besiveržusių karininkų, tarp kurių buvo ir 5 pulkininkai, taip pat grįžo ne visi. Dabar Mykolas tvirtai apsisprendžia trauktis į Vokietiją.

1948-aisiais M. Kalmantas iš Vokietijos išsikelia į JAV, kur, kaip ir šimtai emigrantų, užuovėja randa Čikagoje. Paskutiniąsias savo gyvenimo dienas jis praleido slaugos namuose, lietuvių gydytojų priežiūroje. Mirė 1976-ųjų lapkričio 28 d.

Atmintį tesaugo akmuo

M. Kalmanto biografiją ženklina įspūdingi valstybiniai, kariniai apdovanojimai – net 14 ordinų, medalių. Gaila, daugelis kryžių ir medalių, patekusių į karininką tardžiusiųjų rankas, negrąžinti. Dingo, anot žurnalisto Viliaus Kavaliausko, ir paradinis pulkininko kardas su išgraviruotu jo slapyvardžiu „Bajoras“.

Gaila dar vieno. Nei pulkininko žmona Vanda (1908–1965), nei sūnus Vytautas Mykolas (1932–2008), nei dukra Vanda Danutė Kazlauskienė (gim. 1934 m., gyvena Vilniuje) daugiau nebesusitiko su savo vyru, tėvu. Laimei, visi išvengė represijų, baigė aukštuosius mokslus, tapo inžinieriais, o Vanda Danutė garsėjo ir kaip sportininkė, buvo Lietuvos fechtuotojų rinktinės narė.

Ši moteris ir dabar stebina savo iniciatyvomis, mecenatės dosnumu. Neseniai tėvo tėviškėje, Mielagėnų bažnyčioje, atidengta atminimo  lenta šių vietovių Vyčio kryžiaus kavalieriams ir savanoriams. Spalį Beržuose prabilo paminklinis akmuo. Įgyvendinta ir kita kraštietės svajonė – mišku apsodinti gimtosios žemės plotai. Kita šių dalis paversta pievomis, kurios nuomojamos vietos ūkininkui. Vanda Danutė ir dabar kasmet su savo vyru atvyksta pasidžiaugti augančiais medžiais, vešinčiais žolynais, čia tiek daug nostalgijos Kalmantų dvarvietei.

Gaila, 1988-aisiais medinis dvaras sudegė, išliko tik buvęs tvartas, svirnas. Galima guostis, kad dvaras, pokariu paverstas mokykla, išvedė į žmones daug šio krašto šviesuolių. Anot čia pradines klases lankiusios jonavietės pedagogės Feliksos Žentelienės, 1939 m. šią mokyklėlę baigė apie 80 mokinių, o kai pradinė peraugo į septynmetę, 1960-aisiais net aštuonmetę, ją lankė jau 130 aplinkinių kaimų vaikų. Garbaus pulkininko artimiesiems – tai širdžių paguoda, viltis, kad senolio kovos nebuvo beprasmės.

KOMENTARAI