Barzdotus jonaviečius gražina veikli moterisPasak I. Stankevičienės, salono „Jon‘s barbershop“ paslaugos apima vyrų grožio sritį. A. Balčienės nuotr.

Barzdotus jonaviečius gražina veikli moteris

Jonavietę Ireną Stankevičienę drąsiai galima vadinti Barbe devyndarbe – jos veiklos diapazonas itin platus. Makiažo meistrė, fotografė, verslininkė. Neseniai ji atidarė ir pirmąjį mieste barzdaskučių saloną „Jon‘s barbershop“. Verslios moters pasiteiravome apie sumanymus, jų įgyvendinimą, ateities planus.

Abu muzikantai – nė dienos be armonikos
Skulptorės jubiliejus atsispindi ekspozicijose
Ryškiausia 2017 m. režisiere pretenduoja tapti jonavietė Ž. Martinaitienė

– Pristatykite savo naująjį saloną.

– Pagrindinė paslauga, kurią dabar teikiame, yra vyriški kirpimai ir barzdų modeliavimas bei skutimas. Vyrai ypač mėgsta tvarkyti barzdas, kai panaudojami karšti rankšluosčiai. Tai tarsi visas ritualas, kurio metu net užmiegama. Svarbiausia padaryti žmogų gražų, švarų, kvepiantį ir kad šis procesas būtų maloni procedūra. Naudojame daug vyriškos linijos priemonių. Salone įrengtas baro stalas, yra sofa,  alaus šaldytuvas, kavos aparatas. Viskuo galima pasivaišinti. Ateityje rodysime sporto kanalus, bus žaidimas „PlayStation“. 

Ši vieta nėra skirta moterims, tačiau norinčias trumpų vyriško stiliaus šukuosenų ar išskutinėjimo dailiosios lyties atstoves taip pat kviečiame.

– Ar jau sulaukėte klientų?

– Po atidarymo nuotaika tikrai puiki, pakylėta. Žmonių jau buvo visą pirmąją savaitę, artėjant savaitgaliui, darbo dar labiau padaugėja. Informacija greitai sklinda. Daug smalsuolių domisi, klausia. Eidamas pro šalį jaunimas fotografuoja reklamą, matyt, perduoda barzdotiems artimiesiems.   

– Kaip gimė idėja įkurti tokį saloną?

Anksčiau, kai nuomodavome kambarius nakvynei, teko bendrauti su užsieniečiais. Visi, atvažiavę į Lietuvą, manęs klausdavo, kur Jonavoje yra barzdaskučių salonas. To teiravosi dar prieš trejus ar ketverius metus, kai aš dar nežinojau, kas tai yra. Lietuvoje buvo vos keletas jų – tik Vilniuje ir  Kaune.  Tie žmonės parodė man vaizdo klipus, kaip šios paslaugos teikiamos užsienyje. Prisipažinsiu, susižavėjau, pasidarė įdomu, egzotiška. Mintis apie tokį saloną galvoje sukosi daugiau nei metus. Neplanavau tuo užsiimti pati, norėjau rasti vyrų, kurie dirbtų mano salone. Bet šios profesijos atstovų niekur neradau. Pagaliau nusprendžiau pati mokytis – Lietuvoje radau mokyklą, čia mokymai anglų kalba truko pusę metų.

 – Esate makiažo specialistė, fotografė, verslininkė („Naujienos“ rašė apie „Svečiuką“ – kambarių nuomą), dabar vėl naujas verslas. Kaip viską suspėjate?

– Pirmoji mano specialybė yra dailės pedagogika. Tai yra sritis, kur nuolatos generuoji mintis, idėjas, kuri. Gyvenimas yra kūryba, tik pasirenki kryptį. Makiažas irgi yra piešimas, kirpimas, stilius – taip pat kūryba. Nuo vaikystės svajojau kurti drabužius, daryti žmones gražius, taigi svajonės esmę išlaikiau. Jaučiu pasitenkinimą savo darbu, kai iš kabineto išeina patenkinta ir savimi pasitikinti moteris arba kai užsuka vyrukas su kelis mėnesius netvarkyta barzda ir paskui nustemba veidrodyje pamatęs save gražų, simpatišką.

Atvirai pasakius, nespėju, bet, kaip juokauju, tam, kad spėtume, kažkur reikia vėluoti, o aš nevėluoju niekur, aš tiesiog judu į priekį.

Pirma veikla, kurios ėmiausi, buvo visažistės darbas. Tai mano hobis, aistra, pomėgis. Jis toks ir liks visą gyvenimą, tačiau nedideliame mieste paslaugų srityje ypač jaučiasi sezoniškumas. Tai veikla, kai darbas nėra nuolatinis, o tik savaitgaliais, tad kitos dienos lieka laisvesnės. Tą nišą reikia kažkuo užpildyti, tad derinu viską tarpusavyje.

Fotografavimas taip pat man vis dar mėgstama veikla, tačiau tai labai daug laiko atimantis užsiėmimas. Visos paaukotos naktys prie nuotraukų išsunkia jėgas. Šią veiklą pasilikau ilgesniems žiemos vakarams.

Aš nežiūriu serialų, neguliu vakarais prie televizoriaus. Aš einu ir einu. Nemoku nieko neveikti. Nežinau, kaip žmonės leidžia laiką namie, atidirbę aštuonias darbo valandas. Aš nemoku taip gyventi. Galiu dirbti visą dieną, po jos suvežioti vaikus į būrelius, pagaminti vakarienę ir vėl eiti dirbti. O jei to nedarau, tai galiu remontuoti, žolę pjauti, gėles sodinti – tiesiog nesėdėti vietoje. Atrodo, kartais jau nebeturiu energijos, tuomet šiek tiek patinginiauju, bet nuo to pavargstu ir vėl noriu judėti į priekį. Aš nesu verslininkė, niekada savęs tokia nelaikiau, manau, kad esu veikli moteris. Dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių „Svečiuko“ veiklos teko atsisakyti, tačiau ši paslaugų sritis Jonavoje vis dar yra neužpildyta – tiek poreikis, tiek paklausa yra didelė.

 – Kuo barzdakučio darbas įdomus?

Turiu barzdaskučio sertifikatą. Man nuo pat pradžių ši veikla pasirodė be galo įdomi. Visa ta istorija, kultūra, reikalavimai turi tokį retro prieskonį, žavesį. Didžiausias iššūkis – skutimas veido ir galvos peiliuku. Reikėjo daug pastangų ir darbo tam, kad tiesiog nebebijotum, kad jaustumeisi užtikrinta. Reikėjo drąsių žmonių, kurie leido ant jų treniruotis, ačiū jiems.  

– Kaip manote, ar verslą mažame mieste lengva įgyvendinti?

Iš vienos algos, vienos veiklos pragyventi oriai yra sunku. Kaip ir mūsų broliai emigrantai dirba fabrikuose šešias dienas per savaitę po 12 valandų tam, kad gyventų gerai. Tą patį galima daryti ir čia – dirbti daug ir aprūpinti šeimą.

Kurti verslą tikrai nėra lengva. Kaip žinome, mokestinė sistema mums negailestinga, švelniai tariant, biurokratizmas varo į neviltį, bet ir šiuos dalykus galima susitvarkyti. Supratau – mažame mieste negali siūlyti tik vienos srities paslaugos, nes jaučiasi sezoniškumas, visada yra konkurencija. Turi nuolat plėsti veiklas, akiratį, stebėti naujienas, būti inovatyvus. Dėl to taip ir plušu: moteris gražinu savaitgaliais, vyrus – darbo dienomis. Kai sumažėja šio darbo, imuosi kirpimo ar fotografavimo. Tačiau visada žiūriu optimistiškai, tikiu tuo, ką darau. Tas tikėjimas žmones žavi ir traukia.

– Jonavoje kirpyklų ir grožio salonų – apstu. Ar nebijote konkurencijos?

– Nebijau, kaip sako, karo metais gerai gyveno siuvėjos ir kirpėjos. Vyrai kirposi ir kirpsis, o moterys visad norėjo ir norės būti gražios. Mano veikla labai konkreti – vyrų grožio sritis. Noriu atnešti tą kultūrą, kurią pati pamačiau ir iš arti prisiliečiau. Labiausiai žavi, kai ateina visa vyrų kompanija: sėdėdami laukia, gurkšnoja gėrimus, niekas neskuba, ramiai bendrauja, dalijasi patirtimi. Ši kultūra turi ateiti į nedidelius miestus, nes ji ir kilo iš mažų provincijų. Pavyzdžiui, Graikijoje kiekviename miestelyje yra barzdaskučių salonų, kur vyrai renkasi savaitgaliais, sėdi lauke prie staliukų, gurkšnoja kavą, šnekučiuojasi, apsikerpa. 

– Ar mūsų mieste daug barzdotų vyrų?  

– Barzdos yra mados reikalas. Vyrams ji labai svarbi, tai – vyriškumo ženklas. Tikrai yra nemažai auginančių barzdas jonaviečių.

– Gal jau turite naujų idėjų?

– Kol kas norėčiau sustyguoti visą veiklą iki galo, nors minčių jau turiu – plėsti paslaugas vyrams, gvildenu, dėlioju viziją kažką naujo pasiūlyti. – Ačiū už pokalbį.

Barzdaskučių profesijos kilmė

Žodis „Barbershop“ kilęs yra iš lotynų kalbos „barba“ – barzda. Ši profesija yra viena seniausių pasaulyje. Barzdos skutimas minimas net apie 5000 m. pr. Kr. Apie tai byloja Egipto piešiniai. Tuo metu šie žmonės buvo ir chirurgai, pjaudavo pūlinius, nuleisdavo užkrėstą kraują, raudavo dantis, gydydavo įaugusius  plaukus. Žaizdas jie valydavo su baltu audiniu, vėliau lauke jį skalaudavo metaliniame kubile. Šalia stovėdavo medinis kuolas, ant kurio tą audinį užvyniodavo išdžiūti. Buvo manoma, kad kuo daugiau kraujo, tuo geresnis chirurgas yra. Dėl šios priežasties barzdaskučių salonai turi specialų baltos, raudonos ir mėlynos spalvos ženklą. Spalvos simbolizuoja medvilnę, kraują ir veną. Dėl šių dalykų gimė ženklas, kurį žino visas pasaulis. 

Pietų kraštuose plaukai buvo drėgmės ir infekcijų kaupikai, todėl tapo būtinybe skųstis dėl higienos. Bėgant laikui, kito ir kirpimų bei skutimų stiliai. Per JAV pilietinį karą barzdos tapo vyriškumo simboliu, netgi savotišku kultu. Ilgainiui tokie salonai virto bendravimo, vyrų susirinkimo, debatų vietomis.

KOMENTARAI