B. Gailienė: „Kartais liekame neįvykusiu savo paties stebuklu“Daug dėmesio ir laiko B. Gailienė skiria visuomeninei veiklai. Asmeninio albumo nuotr.

B. Gailienė: „Kartais liekame neįvykusiu savo paties stebuklu“

Nuolat – su šypsena ir gerai nusiteikusi. Žvelgiant iš šalies – pernelyg moteriška, kad galėtų kovoti už save. Tokia atrodo Birutė Gailienė. Tačiau tai – tik paradinė pusė. Viena tris vaikus auginanti Birutė neslepia – tai nėra lengva, tačiau daugelis dalykų gyvenime priklauso nuo mūsų pačių.

Baudžiamosios bylos: rajone dominavo vagystės ir plėšimai
Joana Gudžiūnienė: „Nuoširdumas – užkrečiamas“
Pirma jonavietė, sėdusi prie autobuso vairo

Pokalbis su B. Gailiene – apie jos vidinį „aš“ ir apie tai, kas dažniausiai lieka nematoma. –  Birute, kas gyvenime Jus įkvepia?

– Labiausiai įkvepia žmonės, vietos bei jų istorijos. Aš nuo mažumės labai mėgau bendrauti su vyresniais žmonėmis, man buvo įdomios jų patirtys, prisiminimai, sukaupta išmintis. Į vyresnius žmones žiūriu kaip į lobio skrynutę – norisi greičiau atrakinti ir pasidžiaugti tuo, kas viduje. Ten – patirtys, kurios ir tave pamoko. Kaip išlikti žmogumi nežmogiškomis sąlygomis, kaip ištverti skausmą, kai lieki be nieko, kaip kurti tikrus santykius ir dar daug visko.

Mano rate žmonių, kuriuos galiu vadinti draugais ir artimaisiais – daugiau vyresnių nei bendraamžių. Jie mane praturtina, brandina ir augina. Panašiai ir su vietomis. Mėgstu dvarus, bažnyčias, cerkves, muziejus, jaukius kraštovaizdžius. Anksčiau, kai buvau jaunesnė, nesidomėjau tokių vietų istorija, o dabar viskas rūpi, kiekviena smulkmena. Jei tik domiesi – daug gali sužinoti.

– O iš kokių knygų mokotės? Iš kokių žmonių?

– Mano knyga – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Tai tobula odė žmogiškumui ir gėrio prigimčiai kiekviename iš mūsų. Šią knygą reikia skaityti išmanant religinį, biblinį kontekstą. Kitaip tai bus tik mistinis romanas su humoro priemaiša. Taip pat Gabrielio Garsijos Markeso kūriniai.

O kasdienybėje skaitau visai ne grožinę literatūrą. Domiuosi psichologija, psichiatrija, renkuosi knygas, parašytas psichoterapeutų ir nagrinėjančias įvairias asmenybės, dvasinio, emocinio skausmo keliamas problemas. Beje, kai baigiau mokyklą, ne vienas žmogus skatino rinktis psichologės kelią. Tačiau tuo metu labai norėjosi žurnalistikos. Dabar labai gerai pagalvočiau dar kartą.

– Kas yra Jūsų asmeninis lyderis ir su kuo norėtumėte išgerti kavos?

– Gal nuskambės įdomiai, tačiau su bet kuriuo iš pasaulio teisuolių, t. y. gelbėjusių žydus Antrojo pasaulinio karo metu. Kiekvienas toks žmogus yra žmonijos lyderis, tad aš tikrai turėčiau ko paklausti.

Jei būtų gyvas – su rašytoju G. G. Markesu.

– Kokios Jūsų svajonių atostogos?

– Trobelė kalnuose, už lango – daug sniego, miškas, židinys, gera knyga ir iš grotuvo sklindanti simfoninio orkestro muzika. Taip, tobulos mano atostogos būtų žiemą.

– Ko bijote? Kas Jus liūdina?  O kas – prajuokina?

– Karo. Taip pat būti nuo kažko priklausoma, prarasti savarankiškumą. Liūdesys – normali būsena, tenka kartais ir ją išgyventi, priežastys – įvairios, svarbu jas pačiam suvokti, išgyventi tą būseną ir  „išliūdėjus“ žengti toliau.

Mane nuolat pralinksmina mano vaikai, gerų draugų kompanija, aš pati bendrauju su humoro prieskoniu. Būti susiraukusiai netinka prie veido.

Pravirkdyti mane nėra lengva. Aišku, susigraudinu ne taip ir retai, bet graudintis yra viena, o verkti – kas kita. Tikrai senokai verkiau „iš dūšios“. Antra vertus, jautrios istorijos, situacijos, kuriose yra nemažai žmogaus kančios, ypač jei tai vaikai, verčia graudintis.  Nebijau to parodyti.

B. Gailienė sako esanti nepriklausoma nuo požiūrio „ką dabar apie mane žmonės pagalvos“. Rimgaudo Budrio nuotr.

– O ar bijote suklysti?

–  Negaliu sakyti, kad bijau, tačiau tikrai nerimauju, jei tenka priimti svarbų sprendimą. Antra vertus, manau, kad esu nepriklausoma nuo požiūrio „ką dabar apie mane žmonės pagalvos“, todėl baimę klysti suvaldau. Juk dažniausiai stovime vietoje būtent bijodami, kad dėl vienokių ar kitokių sprendimų prarasime aplinkinių palaikymą, sulauksime pasmerkimo. O gaila. Dėl tų baimių kartais taip ir liekame neįvykusiu savo paties stebuklu.

Birute, kas gyvenime suformavo Jūsų vertybes?

– Labai daug davė bažnyčia, kurioje  lankiausi nuo vaikystės. Mano šeima absoliučiai nereliginga, o bažnyčioje atsidūriau krikšto mamos dėka. Taip pat žmonės, kuriuos būtent ten sutikau. Labai branginu šią patirtį, esu tikra, kad vien dėl to man ir gyventi lengviau – žmonėse ieškau gerų bruožų, kitų poelgius permąstau ieškodama pateisinimo. Nepateisinu tik arogancijos ir puikybės.

Žmonės nesusimąsto, kokie laikini jie yra. Tiek jie, tiek jų statusas ar pinigai. Viskas gali apsiversti aukštyn kojom per dieną, o dažnai gyvenam taip, lyg šios dienos gerovė tęsis per amžius amžinuosius.

Dar viena ir labai trukdanti gyventi kliūtis – kitų žmonių vertinimas „per savo prizmę“. Jei aš esu toks mielas ir protingas, tai ir tu toks turi būti. Nesi? Tai tu – nevykėlis. Tai – siauras požiūris, bet juo gyvena labai daug žmonių. Nenorima suprasti, kad kitas – tai ne tu. Mintis, kad ir pats gali atsidurti to kito vietoje, atrodo, neįmanoma. Bet gyvenimas yra toks „linksmas“ reikalas, mėgsta pokštus, nors jie ne visuomet juokingi.

Paklauskime savęs, ką darome, kai pamatome gatvėje po medžiu šaltyje užmigusį benamį? Mes praeiname. Tiesiog praeiname pro šalį. Bet jei ten gulėtų tavo brolis, tėvas, draugas? Pagaliau – jei ten gulėtum tu? Ne, sako žmonės, aš tai niekada ten negulėčiau…

Nepragyvenau dar ilgo gyvenimo, bet ir tiek, kiek jo praėjo, užtenka suprasti, jog spjauti į šulinį – nevalia. Nežinia, kada teks atsigerti.

– Su kuo Jums asocijuojasi žodis „vyriškumas“?

– Diskusijų, kas yra tikras vyras ar tikra moteris – begalės. Man šis žodis labiausiai siejasi su stiprybe, saugumu, švelnumu, išmintimi bei atsakomybe. Lengviau pasakyti, kas nevyriška – pagarbos kitam stoka, pasipūtimas, moters niekinimas, manymas, kad ji silpnesnė, prastesnė ir kvailesnė, negebėjimas pripažinti klaidų, atsiprašyti.

Šiuolaikinėje visuomenėje vyriškumas gana iškreiptas. Raumenys, prabangi mašina ir į piniginę nebetelpančios kupiūros – neva tai ir yra vyriškumas. O kur gelmė? Žmogaus charakteris, vidus? Mes susikoncentruojame į išorę. Lyg realus gyvenimas tebūtų „Facebook“ profilio nuotrauka – rytą vakarą tokia pat graži, daili, nupaveiksluota tinkamu rakursu. Bet vieną akimirką tokia realybė gali skaudžiai smogti. Su ištreniruotais raumenimis, automobiliu, kaip ir su pinigais ar kokia kita vyriškumo pseudosavybe, santykių nesukursi. Juos kuri su žmogumi. Tik staiga ima ir paaiškėja, kad tame nublizgintame vyre jokio vyro iš tikrųjų nėra.

Panašiai ir su moterimis. Dailią išvaizdą ir pūstas lūpas „parduosi“ greitai, bet kas toliau? Man asmeniškai vyriškas tas vyras, kuris kelia pagarbą, o gerbiu už jau anksčiau išvardytas savybes – gebėjimą prisiimti atsakomybę, išmintį, rūpinimąsi savo aplinka, moters, kaip lygiavertės partnerės tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje, priėmimą.

– Koks keisčiausias, juokingiausias klausimas, kurio esate sulaukusi iš vaikų?

– Mano dukrytė klausė, kur buvo ji, kada dar nebuvo gimusi ir iki tol, kol atsirado mūsų šeimoje. Reikėjo gerai pasukti galvą, kaip jai atsakyti.

– Kokie trys pagrindiniai Jūsų pomėgiai?

– Trys K – kinas, kelionės, knyga.

Kalbėjosi Jūratė BUTKUTĖ, Užs. Nr. 533

KOMENTARAI