Atsakymo paieška: nėra darbo ar nėra kam dirbti?Kiekvienas diskusijos dalyvis turėjo savo pasiūlymų, kaip kelti norą dirbti. Kęstučio Putelio nuotr.

Atsakymo paieška: nėra darbo ar nėra kam dirbti?

Aštrėjant situacijai darbo rinkoje, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) Jonavos filialas į diskusiją „Atsakymo beieškant: trūksta darbuotojų ar nėra darbo?“ sukvietė rajono verslininkus, Darbo biržos, Socialinės paramos skyriaus, kitų institucijų atstovus. Sueigoje dalyvavo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktorius Kęstutis Zaura, rajono meras Eugenijus Sabutis, kiti atsakingi asmenys.

Ilgėjančių naktų dovana – šiaurės pašvaistės
Padėkos vakare įteikti svarbiausi metų apdovanojimai
Kaimo turizmas: į atokias sodybas nuorodų nėra

Diskusijos tikslas

KPPAR Jonavos filialo tarybos pirmininkas Alfonsas Meškauskas akcentavo, kad mūsų regione labiausiai trūksta ne aukštos kvalifikacijos specialistų, bet žmonių, galinčių atlikti paprasčiausią darbą, kurie  profesiją įsigyti galėtų toje pačioje darbo vietoje per kelias savaites.

„Nerimą kelia kai kurių bedarbių teiginys, kad dirbti neapsimoka, nes naudingiau gauti pašalpą ir iš jos gyventi. Filialo direktorės Dalios Sinkevičienės atlikti skaičiavimai,  kaip kinta  šeimų pajamos  įsidarbinus ir koks yra realus pajamų prieaugis,   tokius teiginius tik patvirtina. Ir kartais tas nedarbo laikotarpis užsitęsia gana ilgai. O mes, visi dirbantieji, tokius asmenis priversti išlaikyti“, – teigė filialo vadovas.

Kaip negatyvų argumentą tokiai pozicijai suformuoti A. Meškauskas paminėjo minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA), kuris dabar sudaro 380 eurų „ant popieriaus“. Darbdaviui tai kainuoja 500 Eur su visais mokesčiais, išvertus į litus, turėtume 1720 litų. „Ar tai mažai? Be to, Lietuva daug gaminių eksportuoja į kitas valstybes. Mes, tie eksportuotojai, einame į tas pačias perpildytas Vakarų rinkas, kur turime išsikovoti savo poziciją. O ten svarbiausia trys dalykai: aukšta kokybė, konkurencinga kaina ir  pristatymas nustatytu laiku. Todėl šios diskusijos tikslas – atsakyti į klausimą, ką reikia keisti valstybėje, kad bedarbiai įgytų motyvaciją dirbti ir gyventų iš savo užsidirbtų pinigų, o darbdaviams nereikėtų ieškoti žmonių už Lietuvos ribų“, – kalbėjo diskusijos iniciatorius.

Dominuoja moterys

Pasak Kauno teritorinės darbo biržos (DB) Jonavos skyriaus vedėjos Nijolės Jeremičiūtės, pristačiusios išsamų pranešimą apie nedarbą mūsų rajone, rugsėjo 1 d. darbo ieškojo 2982 asmenys, bedarbio statusas suteiktas 2380 jonaviečių (48 proc. vyrų ir 52 proc. moterų). Bedarbių procentas  Jonavoje nuo darbingo amžiaus gyventojų siekia 9 proc. (šalyje – 7,3 proc.). Bedarbių santykis mieste ir kaime sudaro atitinkamai 57 ir 43 proc.  Didžiausias nedarbo lygis fiksuojamas Šilų, Upninkų ir Ruklos seniūnijose. Pastarojoje vietovėje bedarbių skaičius šiek tiek padidėjęs, nes tam įtakos turi Ruklos pabėgėlių priėmimo centre registruojami atvykę užsieniečiai.

Nuo sausio iki rugpjūčio pabaigos į Darbo biržą kreipėsi 3034 asmenys. Vedėja atkreipė dėmesį, kad yra  tendencija, jog žmonės Darbo biržoje registruojasi po kelis kartus (31 proc.). Tokia situacija susidaro dėl to, kad jie vienoje darbovietėje užsibūva trumpai.

Laukiama pokyčių

Svečias iš ministerijos pagyrė KPPAR Jonavos filialo vadovybę už tai, kad rengia diskusijas ir glaudžiai bendradarbiauja su darbdaviais bei Darbo biržos atstovais. Tai esąs pavyzdys ir kitų rajonų organizacijoms.

K. Zaura informavo, kad rugsėjo mėnesį paskelbta Lietuvos darbo biržos reforma, kurios tikslas – gerinti visų darbo biržų teikiamas paslaugas, kad jos būtų nukreiptos ne tik į bedarbį, bet klientu taptų ir darbdavys – išgirsti jo poreikiai ir pageidavimai. „Darbo birža taps Užimtumo tarnyba, kurioje darbdavys turės gauti visas konsultacijas ir jam reikalingą informaciją. Taigi toji Užimtumo tarnyba bus tarsi darbdavių vadybininku – veiks vieno langelio principu, vienas specialistas pasakys, ką birža gali pasiūlyti, kuo padėti, tad nereikės vaikščioti iš vieno kabineto į kitą ir gaišti laiko“, – supažindino K. Zaura.

Svečias atkreipė dėmesį į keletą ateities problemų. Viena jų – mažėjantis darbuotojų skaičius. Antra – reikia ieškoti būdų, kaip motyvuoti bedarbius, kad šie norėtų dirbti, o ne naudotųsi pašalpomis. Kalbėdamas apie socialinių pašalpų gavėjų įdarbinimo įstatymo priemones, K. Zaura pranešė, kad jau šiuo metu numatyta įsidarbinusiam ilgalaikės socialinės pašalpos gavėjui iki šešių mėnesių mokėti 50 proc. gautos pašalpos sumos. „Manome, kad tai gana svarbi paskata ieškoti ir rasti darbą. O kitas stimulas įsidarbinti būtų tas, kad savivaldybių socialinės paramos skyriai gali skirti pašalpą ir tais atvejais, kai asmens pajamos ne daugiau kaip 50 proc. viršija valstybės remiamų pajamų dydį. Skatinimo šaltiniu laikytina ir kas mėnesį mažėjanti socialinė pašalpa. Žmogus turėtų būti suinteresuotas įsidarbinti“, – konstatavo K. Zaura.

Jis pristatė šiuo metu svarstomas naujoves, kurios bus pateiktos suinteresuotoms institucijoms suderinti. Viena jų – skiriant socialinę piniginę paramą nepasiturintiems gyventojams, į bendras pajamas neturėtų būti įskaičiuotos išmokos vaikui. Antra naujovė – nustatomas toleruotinas pajamų lygis, kai į pajamas neįskaitoma dalis gaunamo darbo užmokesčio.

Pasak kalbėtojo, nenorą dirbti, matyt, skatina pašalpos, kurios beveik prilygsta minimaliai mėnesinei algai (MMA), kurios didinimui iki 400 Eur nuo ateinančių metų pritarė Trišalė taryba. Departamento direktorius akcentavo, kad, nerandant darbo jėgos savame rajone, darbdaviai gali susirasti darbuotojų kitoje teritorijoje ir gauti subsidijas už jų atsivežimą. Tokia parama tęstųsi tik tris mėnesius, bet tai yra nemažas laikotarpis, per kurį galima įvertinti to žmogaus gebėjimus dirbti.

Darbas – tai vertybė

Rajono meras E. Sabutis įsitikinęs, kad darbo netrūksta, tačiau stokojama darbo jėgos. Jo teigimu, ši problema turi didžiulį socialinį kontekstą ir yra susijusi su švietimo sistema. „Daugelis ilgalaikių bedarbių yra praradę motyvaciją – dirbti nebenori. Siekiant taisyti situaciją, dedamos nemažos pastangos – taikomos įvairios priemonės. Tik sunku pasakyti, ar jos pasiteisina“, – dalijosi mintimis E. Sabutis.

Jo nuomone, tai reikia daryti per švietimo prizmę ne tik mokant matematikos ar kitų disciplinų. „Būtina pradėti nuo ikimokyklinukų ar pradinukų, teigiant, kad verslumo dvasia, paprasčiau sakant, darbas yra vertybė“, – sakė meras.

Anot jo, nedarbas – socialinė problema, kurią būtina spręsti. Vadovas akcentavo, kad klausimai, kurie buvo perduoti savivaldybių kompetencijai, buvo sprendžiami geriau, negu tai daro aukštos institucijos, įsikūrusios sostinėje. „To priežastis paprasta: žmogus yra arčiau savivaldos, darbdavių, vietinės  darbo biržos“, – sakė E. Sabutis.

Socialinės paramos skyriaus vedėja Daiva Ūselienė patikino, kad pastaruosius dvejus metus pašalpų gavėjų skaičius mažėja. Jeigu užpernai pašalpas gavo 2592, tai pernai – 2148 asmenys. Sutaupyta 393 tūkst. eurų. Ji akcentavo, kad mes turime būti socialiai jautresni. Tarkime, jeigu darbuotojas nusprendžia iš darbo pasitraukti likus kelioms dienoms iki sukaks trys mėnesiai, derėtų paaiškinti, kad jis negaus socialinės pašalpos, tad derėtų kaip nors jį išlaikyti darbovietėje iki būtino termino. Yra ir kita pusė – ji apgailestavo, kad pasitaiko asmenų, sugebančių apeiti įstatymus ir gauti pašalpas, nors jos ir nepriklauso.

Verslininko nuomonė

„Santykis tarp vidutinio atlyginimo viename ar kitame segmente dirbančių žmonių ir pašalpų lygio yra neadekvatus ir nenormalus. Kol ta disproporcija vyraus, situacija nepasikeis. Lietuviai yra mokanti prisitaikyti tauta“, – samprotavo verslininkas Kęstutis Macionis.

Analizuodamas, kokiose srityse – gamyboje, prekyboje ar paslaugose – trūksta darbo jėgos, jis pastebėjo, kad mokami atlyginimai nėra konkurencingi. O jų kelti darbdavys negali, nes viską lemia rinkoje esanti situacija. Sakykime, produkcija yra eksportuojama už Lietuvos ribų. Tad mūsų įmonės negali išsišokti siūlydamos savo gamybos kainas. „Tai persikelia į darbo užmokesčio fondą, kuris yra ribotas, taigi darbdavys, net ir norėdamas, negali atlyginimo kelti. Į tai galbūt turėtų atkreipti dėmesį ministerija ar kitos įtakingos institucijos, kuruojančios eksportą ar tą pramonės šaką. Ten, kur trūksta darbuotojų, reikėtų daryti šakinę analizę ir ieškoti būdų, kaip tą nišą užpildyti. Nors Darbo birža 3 ar 6 mėnesius subsidijuoja tam tikrą dalį darbuotojų, bet šios programos neišgelbės nė vienos įmonės. Tai tėra paskata įdarbinti vos vieną kitą žmogų“, – pasidalijo patirtimi K. Macionis.

„Konservatyviu ir fobišku“ požiūriu Lietuvoje verslininkas įvardijo atsivežamų darbuotojų įdarbinimą. Jis pasidalijo neseniai Ukrainoje patirtais įspūdžiais. Pasak jo, liūto dalis tos šalies žmonių išvažiuoja dirbti į Lenkiją, kadangi ten gerokai paprastesnės įdarbinimo procedūros. „Mūsų šalyje ukrainiečių, baltarusių įdarbinimu naudojasi tik stambesnės įmonės, turinčios savo juristus ir atitinkamą galią. Neigdami, kad darbuotojų atsivežimas iš svetur yra blogis, problemų neišspręsime. Kas emigravo – nesugrąžinsim. Turime pasižiūrėti realijai į akis, nebijoti prisipažinti, kad atsidūrėme tokioje situacijoje, ir daryti populiarius ar nepopuliarius sprendimus“, – ragino K. Macionis.

Karštos diskusijos 

Susirinkusieji aktyviai dalyvavo diskusijose, išsakydami įvairias nuomones. AB „Nordic Sugar“ Kėdainiai fabriko direktorius Dainius Cibulskis siūlė keliant MMA socialinių pašalpų nedidinti, AB „Saguva“  direktorė Rasma Gudonavičienė siūlė jas mažinti ir nemokėti, jei bedarbis atsisako dirbti siūlomą darbą. Buvo teigiančių,  kad emigracija – visai neblogas dalykas, nes mažėja bedarbių, o kartu – ir pašalpų prašytojų. Verslininkai piktinosi, kad gaunantys pašalpas asmenys dažniausiai dirba nelegaliai, gauna gerus pinigus, iškreipiama konkurencija, tad siūlė visuomenei apie tokius faktus pranešti atitinkamoms institucijoms. O Kauno teritorinės darbo biržos direktorius Tautvydas Bielozarevičius ragino  informuoti jų įstaigą apie žmones, kurie turi paklausią profesiją, bet dirbti nenori, dažnai keičia darbovietes. Anot jo, toks asmuo greit bus įdarbintas ir pašalpos nematys.

UAB „Achempak“ direktorius Tomas Krejaras nuogąstavo, jog jaunimas dirbti nenori netgi už kur kas didesnes nei MMA sumas. Kaip didžiulę šių laikų rykštę verslininkas įvardijo ne tik užsienio šalių viliones, bet ir neatsakingą skolinimąsi. Tokiu atveju, vos darbuotojui  pradėjus gauti oficialias pajamas, gaunami antstolio vykdomieji raštai, ir didelė dalis algos keliauja ne pragyventi, o skoloms padengti. Verslininko nuomone, tai labai rimta problema, kuri turėtų būti sprendžiama valstybės lygmeniu, priešingu atveju ir ši žmonių grupė atsidurs šešėlyje.

Darbo biržai verslininkas pateikė siūlymą – įdarbinant subsidijuoti ne darbdavį, o darbuotoją. Kol darbuotojas yra išbandomas, jis gautų rėmimą iš biržos, o gerai užsirekomendavusiam didesnę algą mokėtų ir darbdavys.

Buvo aptartas perkvalifikavimo klausimas. Pasak A. Meškausko, į mokymus darbuotoją turėtų siųsti darbdavys. O paskui už kvalifikacijos laikotarpį tas asmuo turėtų privalomai atidirbti.

Diskusijos buvo karštos, tačiau naudingos, nes tik išklausius įvairių nuomonių galima rasti racionalią išeitį.

 

KOMENTARAI