Atsakomybė sau, Dievui ir žmonėmsA. Valkauskas: „Mano gyvenimas tapo ištisine tarnyste.“ Kęstučio Putelio nuotr.

Atsakomybė sau, Dievui ir žmonėms

Ruklos Šventosios Dvasios parapijos klebonas, Ruklos įgulos kapelionas, teologijos mokslų daktaras, egzorcistas majoras kun. Arnoldas Valkauskas gegužės pabaigoje minėjo tarnystės Dievui ir žmonėms 30-metį. Šiandien sielų ganytojas dalijasi įžvalgomis apie išaugusią patirtį, prasmę ir tikėjimą.

Tikrosios gyvenimo vertybės
Įsimintina stovyklaujančių vaikų diena (FOTO)
Jonavoje vyko tarptautinis ralis ir retro automobilių paroda

Būti čia ir dabar

Karo kapelionas A. Valkauskas pripažįsta, kad kunigo gyvenimas nėra lengvas, kaip daugelis galbūt įsivaizduoja. Sielų ganytojo laisvę riboja celibatas, kartais pesimistiškai nuteikia  vienatvė, bet jis to neįvardija didžiausiomis problemomis ir patikina, kad dėl pasirinkimo atiduoti save į Dievo rankas jam abejonių nekyla.

„Kai buvau jaunas, gal kokią akimirką ir buvo užplaukusi panaši mintis, bet paskui  viskas atsistojo į savo vietas – siela nurimo, – sakė jis. – Svarbiausia – reikia atrasti kitokį, giluminį, tikėjimą, negu moko mokykla ir šeima. Tai nėra pastovus atradimas, jo reikia ieškoti vis iš naujo ir iš naujo. Ilgėjant amžiui, ateina įvairių išbandymų – būna nusivylimų žmonėmis, savimi, greičiau imi pastebėti padarytas klaidas, apgailestauji, kad ne viskas pavyksta taip, kaip nori. Metams bėgant, pastebi savo silpnumą, vis giliau pajunti amžiaus tėkmę. Žmogus negali pasiekti viršūnės, nes turi būti čia ir dabar. O jeigu to nesugebi, tai nieko gera nesulauksi.“

Anot jo, rytojaus gali ir nebūti. Kas nori, tegul planuoja ir dešimtmečiams į priekį, bet tų planų išsipildymas priklauso nuo Dievo noro. „Planuoja valstybės, individualūs asmenys – tegul. Bet ar tai virs realybe, dar labai didelis klausimas. Viską lemia Dievas, nes esi pašauktas būti. Krizės ištinka ne tik dėl vienatvės, jų priežastys gali būti labai įvairios. Dabar labai madinga kaltinti bažnyčią. Bet žmonės turėtų paklausti savęs, ko jie patys nori. Gali širdį parodyti, bet jie į pasaulį žiūri labai primityviai. Ir tai mane liūdina“, – dalijasi patirtimi kun. A. Valkauskas.

Profesijos pasirinkimas

Jis prisipažįsta, kad, dar mokydamasis Kauno 26-ojoje vidurinėje mokykloje, labai norėjo prasmingo gyvenimo. Net nusišypso, prisimindamas, kaip, būdamas 13–14 metų, buvo susižavėjęs pinigais. Tuomet paauglį viliojo veterinarijos gydytojo specialybė.

„Sklido kalbos, kad ši profesija yra pelninga – vadinasi, galima uždirbti daug pinigų. Kai savo mintis išsakiau tėvui, baigusiam Kauno politechnikos institutą ir įsigijusiam inžinieriaus specialybę, šis tiesiog apstulbo, nepatikėdamas tokiais mano pasvaičiojimais: kaip galėčiau aš, Kauno miesto vaikas, sieti ateitį su veterinarija?“ – šmaikščiai pasakoja kapelionas.

Svajonės apie veterinaro „pelną“ netrukus išblėso – jaunuolis prasmės ėmė ieškoti kitose srityse. Pajuto trauką būti karininku. Mat jo senelis tarnavo pėstininkų pulke, dalyvavo 1926 metų perversme. Šeima laikėsi patriotiškų pažiūrų – tikėjimas ir Tėvynė buvo jos savasties dalis, tad, būdamas moksleivis, Arnoldas patarnavo šv. Mišioms Šančių bažnyčioje. Kunigystė vis labiau ėmė žavėti jaunuolį, bet neapleido mintis ir apie chirurgijos studijas.

„Įvairių norų turėjau ir rimtai susimąsčiau. Apsisprendimą lėmė santvarkos ideologija. Ne, manau, šitai valdžiai tai aš netarnausiu. Todėl posūkį tapti kunigu lėmė ne tiek dvasinis, kiek patriotinis motyvas. Taip ir įstojau į Kauno kunigų seminariją, kurioje mokiausi penkerius metus“, – pasirinkimo peripetijas prisimena pašnekovas.

Anot jo, po poros metų, praleistų tarybinėje armijoje, uždaras gyvenimas seminarijoje jo nei išgąsdino, nei nuliūdino. Seminaristas pasigedo gilesnių paaiškinimų, kaip turėtų atrodyti dvasinis gyvenimas. „Pajutau išsamios informacijos stygių – nepateikė, koks ir kas tas dvasininkas turėtų būti. Galėjo duoti daugiau, negu davė.  Tikėjimas – ne tik žinios, norėjosi suvokti, kas vyksta žmogaus viduje, pasigedau dvasinės kovos užėjus baimei, pajutus vienišumą ir panašiai. Bet dėstytojai ir seminarijos vadovybė dirbo taip, kaip suprato“, – prisiminė seminarijos laikus kunigas.

Nuostabiausias dalykas

Kapelionas paneigia žmonių nuomonę, kad kunigas esąs tam tikrų funkcijų atlikėjas. Pasak A. Valkausko, tai yra dalyvavimas malonės gyvenime. Kunigystė – tai malonė visai bendruomenei ir pačiam kunigui.  „Įsivaizduojate – žmogus atstovauja Dievui, kad Šventoji Dvasia pašventintų bendruomenę. Tai yra pats nuostabiausias dalykas ir giliausia prasmė. Tik ją reikia suprasti“, – atkreipia dėmesį tris dešimtmečius tarnystei atidavęs kapelionas.

Anot jo, užmiršęs kunigystės esmę, labai greit gali patekti į krizę. Atsvara tokiems dalykams yra pašnekesiai su Dievu, mėgstami užsiėmimai, sakykime, gamtos stebėjimas, klausymasis medžių šnaresio, paukščių čiulbesio.

„Jeigu turi motyvaciją, tai ir išsaugai save. Mokaisi pajusti atsakomybę sau, Dievui ir žmonėms. Labai svarbu, kad tu atneši žinią apie Jėzų Kristų – nesvarbu, vilki sutaną ar megztinį. Reikia kalbėti apie Šventosios Dvasios dėmesį, nes ji tikrai su tavimi ir siųsta tam, kad pašventinčiau žmones. Jaučiu didelę atsakomybę – ji mane pastato į vietą. Palaimini žmogų ir matai, kaip jis pasikeičia. Mano gyvenimas tapo ištisine tarnyste, tam tikra šviesa. Juk kunigas, kaip sako bažnyčia, yra ir pranašas, ir misionierius, ir apaštalas. Patikėkite – nepaprasta paskelbti žmogui, kad esi kelyje pas Dievą ir ta kelionė nėra tuščia. Nuostabus dalykas“, – neslepia džiaugsmo jis.

Laikmečio ydos

Labai svarbiu gyvenimo etapu sielų ganytojas įvardija septynerius studijų metus Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete, kur apgynė teologijos licenciato (magistro), o paskui dogminės teologijos mokslų daktaro laipsnį.  Jo teigimu, tai kur kas svarbiau, nei būti egzorcistu. „Egzorcisto titulas, palyginti su daktaro laipsnio kvalifikacija, yra daug menkesnis. Kauno arkivyskupas metropolitas paskyrė būti egzorcistu – ir esu. Tiesa, tai reikalauja labai daug vidinių jėgų. Anksčiau juo galėjo būti net vienuolis, šiais laikais skiriamas tik kunigas“, – aiškina sielų ganytojas.

Jis apgailestauja, kad šiuo laikmečiu daugėja būrėjų, siūlančių savo paslaugas,  nerimą kelia siaubo filmai, nes žmonės nebeatsirenka, kur tiesa, kur fantazija. „Svarbiausia – skelbti viltį, nes dabartiniu metu žmonių širdyse įsišaknijo neviltis. Todėl ir ramybės nebėra, ir džiaugsmas išnyko, daugelis blaškosi, nematydami perspektyvos. Aplink mus – daug gražių namų, pasipuošusių praeivių, puikiai nuaugusių sportuojančių jaunuolių, o laimingų – mažai. Jaunimas klimpsta į visokius negatyvius dalykus – rūko žolę, vartoja kvaišalus. Apmaudu. Man nemenką rūpestį kelia žmonių tarpusavio santykiai, paviršutiniškumas, nesigilinimas į realybę, meilės stoka, pavydas. Blogiausia, kad šios negerovės skverbiasi ir į tikinčiųjų bendruomenę – dingsta šiltas bendravimas, skleidžiamos apkalbos. Mane, kaip kunigą, tai labai žeidžia. Kartais klausiu savęs: ką darau ne taip, kad žmonės neranda šviesaus kelio į Dievą?“ – retoriškai klausia kunigas.

Džiugūs pokyčiai

Parapijos klebonas atkreipia dėmesį, kad  yra daug ir šviesių, pakiliai nuteikiančių dalykų. Pavyzdžiui, kapeliono sielai džiaugsmo teikia gausesnis  rukliečių lankymasis bažnyčioje šeimomis „Atvirai kalbant, malonu, kad atsiveda vaikus, išklauso maldų, prašo užtarimo, matai, kaip keičiasi jų gyvenimas. Žmonės, tyliai įėję į tikėjimą, neniurzgia, nekelia bangų, dažniausiai lieka nepastebimi. Tik viskuo nepatenkintieji iškyla į viešumą“, – pripažįsta kunigas.

Kapelionas pastebi, kad vis dažniau į bažnyčią ateina šauliai, jų vadovai, pedagogai, kitų profesijų žmonės, kurie anksčiau maldos namų slenksčio nebuvo peržengę.

„Mane džiugina tokie procesai. Norėtųsi matyti kuo daugiau besišypsančių žmonių. Neseniai, žiūrėdamas į liūdnus ir susimąsčiusius susirinkusiųjų bažnyčioje  veidus, paprašiau ženklu parodyti, kuris iš jų yra patenkintas gyvenimu. Nė vieno neatsirado. Ar tikrai taip blogai gyvename?“ – stebisi A. Valkauskas.

Neblėstantys prisiminimai

Kun. A. Valkausko pasaulėžiūrą praturtino pažintis su tokiomis šviesiomis asmenybėmis, kaip prelatas monsinjoras Vincas Pranckietis – visada žvalus ir turėjęs atsakymą į kiekvieną klausimą. Nepamirštamų įspūdžių paliko dvasininkai Alfonsas Lapė ir Nikodemas Šaulys, turėjęs Milžino pravardę, kurie mokėsi pas Maironį ir pasidalydavo prisiminimais apie mūsų tautos poetą.

„Jie buvo originalūs Dievo tarnai.  Kiti galbūt bijo to originalumo, o šie žmonės viską darė su džiaugsmu, nes turėjo motyvaciją. Labai svarbu įžvelgti savo gyvenimo esmę. Bendruomenė turėtų žengti kartu tikėjimo keliu, nes kunigas taip pat bręsta, subręsta ir išeina iš šio pasaulio kaip visi kiti. Džiaugiuosi prasmingu gyvenimu ir norėčiau jį dorai pabaigti. Duok Dieve, ir toliau patarnauti žmonėms ir Dievui. Esu patenkintas, kad pasirinkau kunigystę, o ne kitokią profesiją. Chirurgas atliko operaciją – ir žino rezultatą. O kunigui tai pamatyti kur kas sunkiau, sakyčiau, abstraktu. Labai norėtųsi, kad išklausomos maldos pasiektų žmonių širdis, juk tik per maldas ateina stebuklas. Anuomet, būdamas jaunas, to dar nežinojau. Šiandien galiu pasakyti, kad tik tikėjimas ir viltis yra kiekvieno žmogaus laimė“, – įsitikinęs kun. A. Valkauskas.

 

KOMENTARAI