„Prašome nepraeiti, gal kam ir patiks“, – kvietė L. Vilkienė. K. Putelio nuotr.

Atrastoji kūrybos niša – spalvotos vilnos dėlionės

Krašto muziejus neseniai dailės mylėtojus pakvietė į meninių vilnos gaminių parodą, kurios autorė – jonavietė Leokadija Vilkienė. Ekspozicija prišaukia asociacijas su giliomis viduržiemio pusnimis, ledo kristalais, kurių laukiame nesulaukiame, todėl nei vernisažo valandėlę, nei kitomis dienomis čia nestinga smalsuolių, – visiems įdomu, ką čia dar galima, be tradicinių šalikų ar kojinių, suvelti, kaip tą vilną paversti menininko fantaziją traukiančia medžiaga.

Kokią svarbą Jūsų namuose įgyja pašventintos verbos?
55 kilogramų kelionė, arba Kaip netapti kūno įkaitu
Gyvenimas – tai knyga

Žaismių palydėta

Milas, čerkasas – tai ganėtinai seniai mūsų protėvių atrastos ir pamėgtos aprangos medžiagos. Jų pėdsakų randama dar IX–X a. kultūros paveldo slaptavietėse.

Manoma, kad vėlimo amatas pasiekė mus per Vengriją, pagaliau prisimintini ir dykumų klajokliai, kurie pasitiesdavo savo guolyje vilnų kilimėlius. Kai avys ganėsi tolokai nuo namų, tai nukirptos vilnos pluoštus suveldavo pati gamta, lietus, pakišdamas piemenims gerą mintį.

XV a. Lietuvoje jau aptinkami vėlimo cechai, mat šiltomis milo rudinėmis rengėme savo didikus, valdovus, nors, manoma, nevengė jų ir karališkieji valstiečiai. Nieko keisto, kad namudinio vėlimo tradicijos ypač plito XX a. pradžioje, kai dažname ūkininkų sodžiuje buvo laikomos švelniakailės avys.

Vėliau, įsigalėjus pramoninei avalynei, vėlimas nuščiuvo, o dabar, lydimas meninio vėlimo pastangų, vėl atgyja. Ne paslaptis, saugodami savo geliančius sąnarius apsimauname ne tik alpakos ar triušio, bet ir šuns vilnos pirštines, o dailios ponios šaltyje vaikšto su galvą šildančiais „katiliukais“.

„Kybo dunguj menesėlis“, – tarsi primindamas piemenėlių tradicijas, parodos atidarymo šventėje tarmiškai dainavo ir suko ratelius Jonavos kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Ramtatukai“ (vadovė Loreta Ratautienė). Muziejaus erdvėje tai buvo kiek netikėtas, patriarchalinę tikrovę atkuriantis scenos vaizdas.

Nestudijavo, bet išmoko

„Esu visomis šaknimis jonavietė. Meno pasauliu domiuosi nuo vaikystės, tačiau prisiliesti prie jo išdrįsau tik brandžiame amžiuje. Po ilgų ieškojimų, literatūros vartymo, bendravimo su dailės profesionalais. Pabandžiusi grafiką tušu, ieškojau spalvų, troškau pasinerti į jų provokuojamą žaidimą. Stebėdama spalvų kaitą gamtoje, supratau, kad tapysiu. Juk liūdna, kai žmonės skuba, lekia ir nemato, kokia graži mėnesiena, koks žydras upės vingis, koks spalvingas ruduo. Norėjosi, kad kiekvienas, klaidžiodamas akimis po drobę, tai suvoktų, stabtelėtų“, – pasakojo atsivėrimo akimirką Leokadija.

Netapusi profesionale, ji profesionalumą rodo savo pasirinkto pomėgio galimybėse. Virš vilna papuoštų manekenų muziejuje kabo ir jos tapyti paveikslai, kuriems būdingas romantinis realizmas – gėlės, peizažai, smėliu nubarstyti sodžiaus takai.

„Prieš kelerius metus atradusi vilnos grožį, pajutau, kad jos švelnumas, paįvairintas šilku, viskoze, mane tiesiog pasiglemžia, užburia. Neįsivaizduoju gyvenimo be gėlių, kurių pilna ir mano sodyboje, ir mano paveiksluose. Jų grožį įveliu ir į vilną. Pasitikėdama savo širdimi, tikiu, kad šie darbeliai sukels žmonėms tik geras emocijas, sušildys. Stengiuosi savo kūryba skleisti šviesą, harmoniją. Bandau teptuku ar vilnos pluošteliu byloti tai, kas subtilu, gražu ir švelnu“, – tęsė pasakojimą autorė.

Anksčiau kūrėja dalyvavo įvairiose grupinėse parodose, parodėlėse. Užpernai išsamią savo grožybių ekspoziciją pristatė Viešojoje bibliotekoje. Nepaisant kuklaus ekspozicijų kraičio, Leokadijos darbai jau plačiai žinomi. Jais puošiasi Amerikos, Ispanijos, Norvegijos, Belgijos, Vokietijos moterys.

Įkvepia sodžiaus grožis

Menininkės siela pabudo dar vaikystėje. Tik sunku jai pačiai, Leokadijai, tai buvo suvokti, įvertinti. Baigusi Jonavos vidurinę mokyklą, mergina su drauge išvyko į sostinę, pabandė įstoti į aukštąją mokyklą, studijuoti drabužių kūrimą, modeliavimą. Pradžia buvo daug žadanti – pirmąjį egzaminą išlaikė. Tačiau neišlaikė draugė. Leokadijai šios pagailo ir ji nutarė viena didmiestyje nelikti, kartu grįžti į gimtąją Jonavą.

Baigė Kauno ekonomikos technikumą, įsidarbino tuometėje Jonavos agrochemijos įmonėje. Manė, kad jos užmojis – perspektyvus, prestižinis darbas. Deja, po pusantrų metų pakėlė sparnus, pajuto, kad sausi skaičiai – ne jos duona. Vėl pasinėrė į svajones apie meno aukštumas, lankė įvairius kursus. Pagaliau susidomėjo vėlimu. Čia, atrodo, užsilaikys ilgam. Vėlimas, merinosų vilnos dėlionės – tai jai kažkas nepaprasta, iš fantastikos gelmių. Šiandien jos dirbinių ekspozicijoje – spalvotos pirštinės, kepuraitės, karoliai, rankinės, diržai, juostos, riešinės, segės, apyrankės, šalikėliai, šaliai, skraistės, tunikos. Viskas, kas moteriška. Išskyrus gal tik vieną – universalią telefono įmautę.

Paveiksluose taip pat dominuoja ryškiaspalvės aguonos, ramunės, lelijos, alyvos, dažname peizaže čia pamatysi almantį upelį, dunksintį tiltelį, svyrančią saulėgrąžos galvą, o medžių rievės primena gamtoje šmirinėjančių dvasių akis. Čia atrandi tai, ko nė su žiburiu nerastum šiuolaikinėje profesionalioje tapyboje, ko miesto triukšme ilgisi tavo ir mano širdis, užgniaužta siela.

Leokadiją ekspozicijos atidarymo proga sveikino artimieji, buvę kolegos, achemiečiai, Trečiojo amžiaus universiteto lankytojos. „Mes, muziejininkai, džiaugiamės parodos autore, taip kruopščiai ir atsakingai pasiruošusia savo kūrybinių darbų pristatymui“, – sakė naujojo Jonavos kultūros centro skyriaus – Krašto muziejaus vadovė Daiva Petrikėnienė.

Belieka užsukti, pasidžiaugti, įrašyti padėkos žodį.

KOMENTARAI