„Achemos“ veteranas žvilgsniu žaidžia su jūros bangomisKetvirtąja veterano juosta perjuostą Č. Vilką pasveikino įmonės vadovas R. Miliauskas. Asmeninio albumo nuotr.

„Achemos“ veteranas žvilgsniu žaidžia su jūros bangomis

Akcinės bendrovės „Achema“ Ryšių ceche ryšių techniku dirbančiam Česlovui Vilkui daugelis gali pavydėti gebėjimo bendrauti, komunikabilumo ir nuotaikos, kuria sugeba užkrėsti ir pašnekovą. Vieni jį vadina muzikantu, kiti – renginių vedėju, tretiesiems Česlovas nuo jaunystės išliko kaip darbštus kino mechanikas. O įmonėje jis šaukiamas gana paslaptingai – „Achemos“ radijo balsu, operatoriumi. Tai ko reikia žmogui, kad jam nepritrūktų optimizmo, pasitinkant naują dieną?

Išgelbėti gyvūnai suteikia ir gyvenimo prasmę, ir laimę
Knyga, bylojanti, kaip „jonuviai“ kūrė savo rajoną
Talentinga jonavietė neįsivaizduoja savo gyvenimo be baleto

Išsipildęs troškimas

Česlovas paslaptingai šypteli: suprask, reikia imti iš gyvenimo tai, kas pačiam malonina širdį. Bet svarbu gebėti atsirinkti, ko labiausiai norisi, kas tave traukia, antraip tektų gailėtis.

Gaižiūnuose gimusiam ir augusiam vaikinui mintys apie kino mechaniko profesiją ramybės nedavė dar paauglystės metais, lankant tuometę Skarulių aštuonmetę mokyklą. Šiandien, žvelgdamas į praeitį, nutolusią per kelis dešimtmečius, jis dalijasi išgyvenimais, kuriuos patyrė anuomet, kai į Gaižiūnų geležinkelio stotį reguliariai atvažiuodavo vagonas-klubas.

„Tądien mūsų gyvenvietėje būdavo didelė šventė ir neapsakoma pramoga. Klubas ant ratų rodydavo tris filmus: nuo 17 valandos į aikštę rinkdavosi  mažieji žiūrovai, nuo 19 val. burdavosi visi gaižiūniečiai, o 21 val. prie ekranų likdavo tik suaugusieji. Atvykstančiame vagone būdavo organizuojami šokiai jaunimui, pristatomos įvairios parodos. Eidami į Skarulių mokyklą, pamatę jau atvažiavusį klubą, seilę varvindavome ir laukdavome, kad kuo greičiau galėtume dumti po pamokų į tą nuostabią šventę. To pamiršti neįmanoma – reginiai virsdavo gražiausiomis pasakomis“, – nuotaikingai kalbėjo pašnekovas.

Bet aštuonmetės berniokui svarbiau buvo ne pamatyti kiną, o žiopsoti į kino mechaniką ir stebėti, kaip juostą įdeda, kaip ją persuka, kaip klijuoja, kokius judesius atlieka aparatūrą valdantis žmogus. „Jutau palaimą ir sau pasakiau: būsiu kino mechanikas!“, – prisipažino jis.

Ir tapo! Įsigijęs brandos atestatą Jonavos 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Jeronimo Ralio gimnazija), pasirinko Technikos mokyklą Nr. 23 (dabar Ryšių mokykla) Kaune, o po metų gavo kino mechaniko raudoną diplomą su pagyrimu. „Siurbdavau kiekvieną dėstytojo žodį, judesį į save – ir mokytis nereikėjo, taip buvo įdomu. Sutapimas ar pranašystė – dirbu Ryšių ceche“, – tarsi nusistebėjo Č. Vilkas.

Pasak Česlovo, nuostabiausios akimirkos – laikas būnant kartu su visa šeima.
Asmeninio albumo nuotr.

„Jaunystės“ kino teatre

Nors ir labai nesinorėjo tarnauti kariuomenėje, bet jos išvengti nepavyko. Tačiau ir čia jonavietį lydėjo sėkmė – baigė sanitarijos kursus, o paskui pateko į klubą, kur vienas muzikantas, Alos Pugačiovos mokinys, išmokė groti bosine gitara. „Jaučiausi lyg rojuje – ir grojau, ir kino filmus demonstravau. O 1977-aisiais grįžęs į Jonavą, įsidarbinau „Jaunystės“ kino teatre“, – sakė pašnekovas.

Česlovas, prisimindamas kino mechaniko pareigas, pasakoja, kad stengdavosi žiūrovus sutikti pagarbiai: leisdavo muziką, pamažu gesindavo lempas, atitraukdavo užuolaidą. Stodavo tyla, o ekrane pasirodydavo vaizdai. Atėjusieji žinodavo – tą vakarą aparatinėje dirba Č. Vilkas.

O šit vieną kartą atsitiko negeras dalykas. Tąsyk demonstruojant  filmą „Jesenija“ aparatas sugadino apie 150 m juostos. „Reikėjo kiną rodyti dar keturias dienas. Maniau, kad galvą pamesiu. Ir rodžiau be tos dalies, o kur dėtis? Žiūrovai gal ir nesuprato, kad trūko dalies filmuotos medžiagos“, – prisipažino vyriškis.

Anuomet kino teatras būdavo labai populiarus – prieš kino demonstravimą vykdavo susitikimai su aktoriais, koncertuodavo įvairūs ansambliai. Česlovas filmus demonstruodavo ir Jonavos kino teatro filialuose – Dumsiuose ir Ragožiuose.

Pašnekovas prisiminė ir šmaikščią pavardžių situaciją:  „Vienu metu kino teatro direktoriumi dirbo  Žvirblis, jo pavaduotoju – Vilkas, o vairuotoju – Kiškis. Visas gyvūnijos pasaulis.“

Filmavimas – tai darbas

1979-aisiais Č. Vilkas pradėjo dirbti „Achemos“ Ryšių skyriuje, po kelerių metų perėjo į Geležinkelio cechą, kol galiausiai sugrįžo pas ryšininkus ir pasiliko iki šiol. Visas šis su gamykla susijęs laikotarpis išryškino ir kitus jonaviečio pomėgius. Pirmiausia „užkabino“ akordeonas. Mat šiuo instrumentu kadaise grojo tėtis, brolis Romualdas, melodijas išgaudavo pusseserė. Gyvenimas suvedė su jau tada žinomais estrados dainininkais. Daugelis atkreipė dėmesį į Česlovo talentą – jį nuolat kvietė vesti renginius, koncertus,  vestuves, taip pat ir filmuoti šventes bei pobūvius.

Anksčiau filmavimo paslaugų prireikdavo ir „Achemos“ įmonėje. „Ne kartą teko įamžinti vieno ar kito cecho atidarymą – filmuodavau šiuos svarbius įvykius. O kadangi bendrovėje visi žinojo, kad esu linkęs prie meno, valdau tartį, nedarau kirčiavimo ir stiliaus klaidų, prašydavo perskaityti informacijas per „Achemos“ radiją. Būdavo, atneša skelbimą, aš pats jį pakoreguoju ir įrašau. O kai reikia, jis transliuojamas per radiją. Būna ir dar įdomiau – man pateikiama tik tema ir tenka pačiam sukurti tekstą. Kol kas pastabų negirdėjau, viskas tiko. Man nesudėtinga ir malonu padėti, jeigu leidžia mano gebėjimai. Ir tas džiugina“, – pasakojo pašnekovas.

Jeigu dar pridurtume, kad Česlovas ne vieną kartą filmavo sporto varžybas,  dainininko Ligito Kernagio autorines laidas Kaune ir Jonavoje, ėmė interviu iš pašnekovų, tai jį pagrįstai galėtume laikyti  radijo ar televizijos žurnalistu. Operatoriaus žvilgsniu vertindamas šių dienų nufilmuotą, sakykime, „Achemos“ veteranų šventę, jis pasigenda dinamikos, emocijų perteikimo. Anot jo, neužtenka įjungti aparatą ir iš tos pačios vietos filmuoti – gero rezultato nebus. „Filmavimas – tai darbas“, – apibendrino jis.

Šilti apdovanojimai

Č. Vilkas itin brangina visas keturias veterano juostas, kuriomis jis buvo apjuostas 20, 25, 30, 35 darbo metų sukakties proga. Jo nuomone, anaiptol nedaugelis įmonių sugeba taip gražiai pagerbti savo darbuotojus.

„Labai teigiamai vertinu šiuos renginius – veteranai ateina pasipuošę, tą vakarą jiems skamba muzika, sakomi linkėjimai. Pakili ir nuostabi šventė. Prisimenu, kai man užrišo pirmąją darbo veterano juostą, žmona, taip pat neretai filmuojanti įvairius renginius ir pobūvius, padovanojo paveikslą su banginiu, neriančiu į bangas, po penkerių metų ji vėl pasveikino, įteikdama paveikslą“, – dalijosi prisiminimais Česlovas.

Netrukus jis bus tituluotas 40-ies metų darbo veteranu. „Atvirai kalbant, norėčiau sulaukti ir aukščiausiojo darbo veterano vardo – žiedo su briliantu, kuris įteikiamas po 45-erių darbo įmonėje metų“, – mintijo jis.

Nori pabūti vienas

Daugiausiai laiko praleisdamas su kolegomis, Česlovas sako kartais labai norįs pabūti vienas. Tai menininko bruožas.

„Ateina metas, kai reikia pabūti vienam. Ir atostogų metu nemėgstu jokių kurortų. Tarkime, atvažiuoju į Palangą, bet šurmulingos ir rėkiančios Jono Basanavičiaus gatvės nepripažįstu – einu į parkus, prie jūros, kur atsipalaiduoju akimis žaisdamas su bangomis. Pagaunu iš toli atsiritančią didelę bangą ir seku jos kelią, kol krante sudūžta. Tikras stebuklas. Jūra – tai paslaptis, suteikianti energijos, nuplaunanti sielą ir suteikianti naujų jėgų“, – prisipažino pašnekovas.

Visa, ką nusinešė metai, paliko nepamirštamų įspūdžių ir prisiminimų. Darbo draugai, filmavimo akimirkos, diktoriaus pareigos, koncertai, kino demonstravimas, ryšių techniko darbas – tai Česlovo aktyvi veikla, pažintys su žinomais kūrėjais visoje Lietuvoje. Tai jo gyvenimo istorija, kurią papasakoti plačiau prireiktų ne vieno puslapio.

Pašnekovas prisipažino vylęsis, kad sūnūs – Tomas ir Vilius – taip pat paseks jo pėdomis ir „pasigaus“ bent vieną meno sritį. Tėčio viltys neišsipildė – nė vienas netapo operatoriumi, muzikantu ar tekstų kūrėju.

„Jeigu įvyktų stebuklas ir būtų galima viską pradėti iš naujo, pasirinkčiau renginių vedėjo pareigas“, – atsisveikindamas nusišypsojo meniškos sielos žmogus, „Achemos“ darbo veteranas Česlovas.

KOMENTARAI