A. Kulvietis šlovę pelnė tikėjimu ir darbuBibliotekos darbuotoja Sandra Šklenskienė pasidžiaugė jonaviečių dėmesiu. K. Putelio nuotr.

A. Kulvietis šlovę pelnė tikėjimu ir darbu

Miesto svečiai, klausinėjantys jonaviečių, kieno skulptūra stovi aikštėje prie Savivaldybės, išgirsdavo nelabai tikslius, net gluminančius atsakymus. Vieni sakė, kad tai Ralys, kiti – kad Kolumbas, treti dirsčiojo į užrašą ant pjedestalo, tačiau daugiau ką nors papasakoti apie skulptūroje įamžintą asmenį nelabai įstengė. O jis, tas Abraomas iš Kulvos, sumanytas Konstantino Bogdano vaizduotės, stovi čia beveik dešimtmetį ir, tarsi mūsų nepastebėdamas, žvelgia į kitoje gatvės pusėje jam artimus žmones – Jeronimą Ralį, Petrą Vaičiūną. Gal susišneka, ypač su pirmuoju – taip pat antikos žinovu, išgirstančiu tarp eilučių Homero ir Heziodo kalbos skambesį.

Joninės nubildėjo ugnies nušviestame slėnyje
Žydų diaspora: iš Šventosios Žemės į Jonavą ir atgal
Sutinkant Naujuosius jonaviečiams nuotaiką sugadino ugniagesiai

Užsispyręs bajoras

Jonava gali didžiuotis dar vienu savo mokiniu – istoriku, Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoju, dr. Deimantu Karveliu. Tai jis, dar jaunystėje susidomėjęs mūsų raštijos pradininkais, užsidegė visuomenei pabyloti ką nors daugiau, nei jau žinoma, atsiversti dar dulkėmis užklotus viduramžių šaltinių klodus. Anot D. Karvelio, reformacijos Lietuvoje 500 metinių proga Viešojoje bibliotekoje skaičiusio paskaitą apie nepaprastą bajorą iš Kulvos Abraomą Kulvietį, jonaviečiai vis dėlto domisi savo šviesuoliais, nes tiek daug miesto gyventojų susirinko. Tasai Kulvietis, padėjęs istorijos pragaištin nudanginti viduramžius ir per Dievo Žodį pasėjęs tikėjimo sėklą, buvo tikras stebuklas. Niekas juk, net tėvai – ne itin pasiturintys bajorai, nestūmė jo mokytis, tačiau vaikinas išminties sėmėsi net  penkiuose Europos universitetuose. Maža to, jis turėjo turtingą asmeninę biblioteką, kurioje savo moksliniais tekstais šnarėjo apie aštuoniasdešimt knygų senovės graikų, lotynų, hebrajų kalbomis. A. Kulvietis šių kalbų, žinomų jau nuo vaikystės, iš privačių mokytojų turbūt neblogai išmoko Krokuvos universitete, į kurį įstojo ir vienus metus ten studijavo laisvuosius menus, kad taptų bakalauru.

Išgirdęs apie reformacijos idėjas, Abraomas netrukus patraukė į Belgiją, į Liuveno universitetą, kur Erazmo Roterdamiečio katedroje vyravo itin laisva inteligentiška atmosfera – viduramžių baimių ir scholastikos priešingybė. Po kelerių metų jis nutarė pasiklausyti Leipcigo universiteto dėstytojų paskaitų, tad užsienio katedrose ir aulose jis tampa magistrantu, trijų senovės kalbų žinovu (tikėtina, dar puikiai mokėjo lietuvių, vokiečių, lenkų,  gal ir tuomet Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje madingą rusų kalbas), o trikalbis žmogus anuomet  buvo kultūringo žmogaus idealas. Nieko keisto, kad Lietuvos kancleris Albertas Goštautas, išgirdęs apie gabų jaunuolį, pasikviečia jį į Vilnių, paragina studijuoti mediciną, kad šis taptų dvaro gydytoju. Pasiūlymas jaunojo pasiryžėlio nesugundo, jis grįžta į Vokietiją ir dar su didesniu atkaklumu pasineria į humanitarines studijas, verčia psalmes iš Senojo Testamento. Tik dabar dar toliau – Vitenberge, kur 1517 m. Martynas Liuteris buvo užrašęs savo garsiąsias 95 tezes dėl bažnyčios reformų. Tikėtina, kad čia jis pasimato ir su Liuteriu, pritaria jo katalikybės dogmų kritikai, perima svarbiausias reformacijos doktrinas. Pagaliau 1540-aisiais smalsusis Kulvos keliauninkas, remiamas jau prasiskolinusių tėvų ir galbūt paties A. Goštauto,  peržengia Sienos  universiteto (Italija) slenkstį, čia studijuoja bažnytinę ir civilinę teisę, apsigina daktaro laipsnį, suteikiantį jam ne tik skalsesnės duonos kąsnį, bet ir leidžiantį interpretuoti įvairias visuomenėje priimtas tiesas, normas.

Giedrius Ažukas, Jonavos evangelikų reformatų bažnyčios pastorius, priminė reformacijos istoriją. K. Putelio nuotr.

Brangiausia – tėviškė

Stipriau už europietiškas „pagundas“ veikė tėviškės meilė, pasiryžimas savo krašte skleisti naują tikėjimą. Dabar istorikai Abraomo misiją palygina su savotiško knygnešio, dvasios vertybių nešėjo misija. 1541 m., trumpai paviešėjęs savo dvarelyje, A. Kulvietis pasuka karietą į Vilnių, tikėdamasisis susitikti su itališko kraujo turinčia karaliene Bona Sforca. Bona išties priėmė garsųjį lietuvį, leido jam paskaityti keletą pamokslų Šv. Onos bažnyčioje.

Deja, tie pamokslai nepatiko vyskupui Povilui Alšėniškiui, jis apskundė įžūlųjį pamokslininką karaliui, tad „erezijas“ teko laikinai pristabdyti. Tada Abraomas, Bonai leidus, įkūrė kolegiją – pirmąją Lietuvoje, kurią sudarė 60 bajorų vaikų. Po metų paaiškėjo, kad protestantiškos idėjos ir čia gajos, tad vyskupas apkaltino Kulvietį erezijomis, o nuo jų iki ekskomunikavimo, net iki laužo – vienas žingsnis. „Kuo greičiau bėk iš Lietuvos“, – patarė jam karalienė.

Vėl nusidanginęs į Prūsiją, patyręs kelionėje plėšikų antpuolį ir sužeidimą, A. Kulvietis sužino, kad į šaltąją už sūnaus nuodėmes uždaryta jo motina. Neskuba grįžti ir patekti į pinkles, tačiau parašo garsųjį laišką Bonai, kuris vėliau reformatų raštuose taps pirmuoju Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje reformacijos tekstu. Jame, be kita ko, prašoma „išspręsti ginčą su vyskupu P. Alšėniškiu, leisti grįžti į Lietuvą ir dirbti savo tėvynės labui“. O Prūsijos kunigaikštis vėl vilioja savo pasiūlymais – toliau Karaliaučiaus universitete dėstyti graikų, senovės hebrajų kalbas, pagaliau ši Alma Mater esą laukia jo netgi rektoriaus krėsle.

L. Karvelis: „Kulvietis pramynė taką į Vakarus.“ K. Putelio nuotr.

Nesutikęs su kunigaikščio pasiūlymais, A. Kulvietis 1545 m. pradžioje nusprendžia nors trumpam aplankyti savo pasiligojusią motiną ir dar kartą pasižvalgyti Vilniaus kuluaruose. Deja, tai buvo paskutinis jo sugrįžimas. Vilniuje jis netikėtai apsirgo ir mirštantis buvo pargabentas į Kulvą. Jo kelionės bendražygis, studijų draugas, tapęs vėliau Karaliaučiaus unversiteto rektoriumi Johanas Hopijus savo kalboje mirties metinių proga patikino, kad Abraomas atsisveikindamas prašė artimųjų giedoti jo išverstas giesmes ir palaidoti jį ant gimtųjų Kulvos kalvelių.  Manoma, kad toji vieta – Smičkių kaime, buvusiose reformatų kapinaitėse, kur prieš keletą dešimtmečių pastatėme savo šviesuoliui obeliską.

Tremtinys ir knygnešys

Kuo svarbus mums šis vyras, kad nevadintume jo Kolumbu ar Homeru?

„Taip, galima jį vadinti ir Kolumbu, nes tai buvo pirmasis lietuvis, pramynęs takus į Vakarų pasaulį“, – sakė D. Karvelis.

Galima turbūt čia sudėti ir daugiau akcentų „pirmasis“. Jis – pirmasis mūsų dvasios tremtinys, disidentas, pirmasis lietuvis, pelnęs užsieniuose daktaro laipsnį, pirmasis Lietuvos bajoras, klausęsis M. Liuterio paskaitų. Nedaug betrūko, kad taptų pirmuoju lietuviškos knygos skaitytoju. Juk Martyno Mažvydo „Katekizmas“ su A. Kulviečio verstomis giesmėmis pasirodė vos po dvejų metų po šio mirties.

Jautriai nuskambėjo Lino Kučinsko giedama giesmė. K. Putelio nuotr.

Gaila, nedaug žinome apie garbaus kraštiečio vaikystę, net nežinoma tiksli jo gimimo data. Anot įvairius šaltinius lyginusio D. Karvelio, tai galėjo būti ne 1510-ieji, kaip užrašėme ant paminklo, o 1512-ieji metai. Tikėtina, kad ne 18-os, o 16-os metų bajoraitis pravėrė nūnai Jogailos vardu vadinamą universitetą. Nedaug A. Kulvietis paliko mums ir rašytinio paveldo. Užtat daug švietėjiškos  veiklos, dvasinių iššūkių, be kurių, ko gero, dar ilgokai nepasirodytų lietuviška knyga.

Gaila, ilgai trunkančiose kelionėse išsibarstė paties Abraomo ne už grašius pirktos trijų kalbų knygos. Jų maršrutais po keturių šimtų metų klaidžiojo ir kiti knygnešiai, tie, kurie po užančiu nešiojo draudžiamą lietuvišką žodį.

KOMENTARAI