90-ąjį gimtadienį pasitiko su nauja knygaŠiandien M. Kručo kūrybą vainikuoja kelerius metus rengta dokumentinė knyga. Asm. albumo nuotr.

90-ąjį gimtadienį pasitiko su nauja knyga

Upninkuose gyvenantis Mykolas Kručas energija, aktyvia veikla ir troškimu kurti lenkia daugelį jaunų žmonių. Prieš kelias dienas, savo 90-ojo gimtadienio išvakarėse, šis žmogus parengė ir išleido dokumentinę apybraižą „Giminės takais“, atspindinčią Kručų giminės gyvenimo istoriją nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Tai jau penkta šio garbaus amžiaus autoriaus knyga.

Pribloškiančių įspūdžių šalis, į kurią norisi grįžti
Ilgi metai neįveikė šeimos tvirtovės
Neprilygstamas meistras: nuo leninų iki šventųjų

Drąsus sumanymas  

„Ši mano knyga – ne grožinė literatūra ir ne beletristika. Ji paremta archyvuose surasta medžiaga, mano paties prisiminimais apie gimtąjį Mackonių kaimą Panevėžio rajone ir ten gyvenusius žmones, kuriuos teko pažinti, mano gentainių ir artimųjų pasakojimais“, – laikydamas rankose naują leidinį, pasakoja M. Kručas.

M. Kručas: „Labai norėčiau, kad ši knyga padėtų atnaujinti artimųjų santykius.“

Pasak autoriaus, daugelis, išgirdęs jo sumanymą parengti knygą, reikalaujančią ir tikslumo, ir didelio atsidavimo, stebėjosi tokiu užsispyrimu. „Kai kas suabejojo, ar verta gyvenimo saulėlydyje atiduoti jėgas rinkti medžiagą, išlaidauti tam, kad išleistum knygą apie praeitį? Bet man skauda, kad mūsų palikuonys išsibarstę po pasaulį, nemažai jų gyvena užsienyje, nebepažįsta ne tik tolesnių giminaičių, bet ir artimesnių žmonių, nebendrauja tarpusavyje. Labai norėčiau, kad ši knyga padėtų atnaujinti artimųjų santykius, padėtų atskleisti mūsų vaikystę ir jaunystę, palyginti su šių dienų gyvenimu. Juk mūsų anūkai, proanūkiai užaugs, gal taps mokslininkais, rašytojais ar istorikais, tad tikiu, kad šis leidinys pravers jiems papildant žinias apie giminės genealogiją. Prisipažinsiu – jaunystėje ir aš per mažai domėjausi savo protėviais. Šiandien, sulaukęs garbaus amžiaus, gyvenimą vertinu kitu žvilgsniu – noriu sužinoti ir iš užmaršties (o gal ir nežinios) prikelti tai, ką apklojo laiko dulkės“, – savo idėją atskleidžia M. Kručas.

Beldimasis į archyvus

Medžiagą naujai knygai upninkietis rinko trejus metus. Mat Mackonių kaimas, kuriame autorius gimė, augo, patyrė karų siaubą, šiandien liko tik užrašuose – buvusių sodybų vietoje plyti neaprėpiami laukai, kasmet apsėjami vis kitomis kultūromis. Nebeliko nė vieno kiemo, nė vieno ten gyvenančio žmogaus.

Sunkiausia buvo pradžia. Mykolas prisipažįsta nežinojęs, nuo ko pradėti, kur ieškoti artimųjų, kaimynų. O sumanymo ašyje – prisiminti ne tik tuo metu sodžiuje įsikūrusius mackoniečius, bet ir prieiti iki šių dienų, parašyti, kur dabar jie gyvena, koks jų likimas. O gal keliai dar susibėgs, žmonės susitiks, pasikalbės, suras bendrų pažįstamų?

„Gaila, kad daugelis mano bendraamžių, galėjusių pasidalyti prisiminimais, jau iškeliavę į Anapilį. Tai apsunkino medžiagos rinkimą. Mano sesuo ir vyresni broliai Kazimieras, Stanislovas ir Pranas jau ilsisi Amžinojoje ramybėje – nesuspėjau jų pasakojimų išklausyti, todėl teko pačiam naršyti po praeitį ir gaivinti per kelis dešimtmečius nuo šių dienų nutolusius įvykius. Esu valstiečio sūnus, išgyvenęs audringą vaikystę ir jaunystę, patyręs karus, okupaciją, kolūkių kūrimą. Nevalia pamiršti mūsų tautos kančių, didvyriškos kovos už Lietuvos laisvę. Mano gyvenimiška patirtis leidžia praskleisti praeities širmą ir atkurti aną laikmetį. Dabar nebėra tokių vaizdų, kuriuos teko regėti man pačiam. Keičiantis santvarkoms, pokyčiai palietė ir sodžių – retai kurioje pievoje pamatysi besiganantį arklį, avių bandą ar mūkiantį veršelį. Mano prisiminimuose sutiksite ir šiuos „personažus“, – akcentuoja dokumentinės apybraižos autorius.

Jo teigimu, šiandien sunku suskaičiuoti, kiek kartų teko važiuoti į įvairius archyvus, prašyti duomenų apie vieną ar kitą gyventoją. Dažniausiai atsakymo tekdavo laukti po kelias savaites. „Tiesą sakant, už kiekvieną atsiųstą pažymą reikėjo mokėti, veltui niekas neduoda. O nustatęs buvusio kaimyno ar kito reikiamo asmens adresą, važiuodavau pas jį, prašydamas pasidalyti prisiminimais. Nelengva buvo, tiesą sakau. Bet visi sunkumai man nevirto kliūtimi parengti ir išleisti šią knygą. Šiandien esu patenkintas, kad savo 90-mečio proga giminėms galiu padovanoti po užrašytą jų šeimos istoriją“, – pasidžiaugia jubiliatas.

Knygos struktūra

Leidinys suskirstytas į atskirus skyrius.

Dalyje „Mackonių kaimo grožis ir vargai“ smulkiai aprašoma, kaip atrodė sodybos, kokia technika būdavo dirbama laukuose, pristatomos tuometės šventės ir jų papročiai, stabtelima ties karo ir pokario laikotarpiais.

Skyriuje „Kručų šeimos genealogija – nuo senovės iki šių dienų“ pateikiamos autoriaus artimųjų istorijos. Trečiojoje dalyje „Iš atsiminimų kraitės: giminių pasakojimai – apie save ir artimuosius“ spausdinami įvairių žmonių prisiminimai. Didelis dėmesys skiriamas buvusiems kaimynams ir jų šeimos nariams skyriuje „Žinios apie kitus giminaičius ir kaimynus“. Leidinyje nemažai vietos užima Vadaktų bažnytkaimio pristatymas (sk. „Maldos namai ir jų tarnai. Vadaktų bažnytkaimis ir jo apylinkės“). Pats autorius apie save pasakoja dalyje „Knygos autoriaus Mykolo Kručo literatūriniai vingiai ir visuomeninė veikla“.

Knyga iliustruota nuotraukomis, Mykolas jas surinko iš giminių, kaimynų, daugelį vaizdų ir įvykių užfiksavo jis pats. Spausdinamas ir iš archyvo gautas  Mackonių sodžiaus planas su ten gyvenusių savininkų pavardėmis ir žemės plotais.

Ši dokumentinė apybraiža turi didelę vertę ne tik Kručų giminei, bet ir kiekvienam, itin jaunesniam skaitytojui. Tai tikra XX a. gyvenimo panorama, vaizdžiai perteikianti to meto kaimą, žmonių negandas, būrimąsi į meninius kolektyvus ir dalyvavimą kultūrinėje veikloje.

Polinkis į kūrybą

„Nuo mažens mėgau skaityti, bet bėda – kaime bibliotekų nebuvo, tai skaitydavau visa, kas pakliūdavo į rankas: laikraščius, senus kalendorius, knygeles. Labai patiko eiliuoti kūriniai, tad kai kuriuos išmokdavau deklamuoti. Mėginau net piešti, bet nebuvo, kas pamoko, tai ir numojau ranka į savo teplionę. O eiliuoti sekdavosi visai neblogai – kurdavau sveikinimus įvairių švenčių proga, piršliui paprašius, ant popieriaus suguldydavau smagią kalbą. Jaunystės metais jaunimo vakarėliuose deklamuodavau išmoktas eiles, sukūręs kupletus, dainuodavau pritardamas armonika. O kai išėjau pensiją ir apsigyvenau Upninkuose, atsidėjau rimtesnei kūrybai. Imu pieštuką, sėdu prie stalo ir savo mintis guldau į eiles. Jose, tose strofose, esu aš visas – mano siela ir kūnas, mano nuomonė ir įvairių reiškinių vertinimas“, – apie save pasakoja Mykolas.

Taip 2002 m. gimė pirmas eilėraščių rinkinys „Saulėlydžiai prie Šventosios“. 2009 m. pasirodė poezijos knyga „Senas ąžuolas“, joje publikuojama ir poema „Metai senovės kaime“, kurią autorius vėliau papildė ir 2014-aisiais išleido „Paliūnės  sodžiaus“ pavadinimu. O dar po metų pasirodė kelių literatūros žanrų mišinys „Pavasario želmenys“.

2017-aisiais buvo išleista knyga „Mackonių sodžiaus ąžuolas“, pristatanti M. Kručo visavertį ir energijos kupiną gyvenimą. Ją parengė buvusi jo kraštietė Joana Perednienė.

Šiandien M. Kručo kūrybą vainikuoja kelerius metus rengta dokumentinė knyga. Peršasi mintis, kad jei Lietuvoje gyventų daugiau žmonių, savo charakteriu bent šiek tiek panašių į mūsų Mykolą, aktyvų rajono poezijos klubo „Šaltinis“, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos garbės narį, Neįgaliųjų draugijos narį, šalyje tikrai nebūtų tiek pavydo, pykčio ir pagiežos.

90-ojo gimtadienio proga teskamba M. Kručui „Ilgiausių metų!“.

Mykolas KRUČAS           

Gyvenimo mažmožiai

Iš mažmožių kyla svarbūs

dalykai,

Mokėk naudotis – gyvensi

ne dykai.

Dažnas paklausia: „Garbus

seneli,

Kaip tu suradęs teisingą

kelią?

Kaip reik išmokti ilgai gyventi,

Iš kur sveikatos tos pasisemti?“

Tėviškės gamta taip surėdyta,

Nereik ieškoti, ko nematyta,

Ko žmogui reikia, mes viską

turim,

Savą brokuojam, į svetur

žiūrim.

Ilgai gyventi kiekvienam

duota,

Tik išnaudokim gamtos

aruodą.

Basi po rasą kai mes bėgiojom,

Kas yra sloga, dar nežinojom.

Nepirkom vaistų nei vitaminų,

Valgėm, ką patys sau

užauginom.

Lašinius kirtom, kumpį ir

sviestą.

Nuo sunkaus darbo nebuvo

riesta.

Kasdien daržovės, švari

gamta supa,

Dainos ir šokiai – pakelia

ūpą.

Kai žmogus būna geros

sveikatos,

Pamerginėti randas akvatos.

Kuri didžiuojas – tavęs negirdi,

Reikia surasti kelią į širdį.

Kartais tas kelias – klaidus, vingiuotas

(Jeigu nė karto dar

nevažiuotas).

Kas to nežino, tegul sau

stena.

Tie, kurie myli, ilgiau gyvena.

Pavydas, pyktis ardo

sveikatą,

Piktos marmūzės niekas

nematė.

Tekdavo kartais duot kvailiui

kelią,

– Tegul suranda pats savo

galą.

Rodos, jau visos paslaptys

mano.

Jei kam patinka, tegu gyvena.                                          

KOMENTARAI