55 kilogramų kelionė, arba Kaip netapti kūno įkaituNumetęs daug kilogramų, E. Andrejevas sako, kad gyvenimo kokybė pasikeitė visu 180 laipsnių. Asmeninio albumo nuotr.

55 kilogramų kelionė, arba Kaip netapti kūno įkaitu

Erlandą Andrejevą, šiuo metu einantį rajono mero pavaduotojo pareigas, žino ne vienas. Jei ne asmeniškai, tai iš aktyvaus dalyvavimo įvairiuose renginiuose, akcijose, įrašų socialiniuose tinkluose, sulaukiančių šimtus „patiktukų“. Visuomet linkęs bendrauti, diskutuoti, kalbėti, jei reikia – laiku ir vietoje papokštauti – tokį Erlandą žino daugelis. Daugiau kaip 30 metų E. Andrejevą pažįstantys žmonės buvo įpratę jį matyti apkūnų, stambaus sudėjimo vyruką. Bet vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojomis – gatvėje Erlando ėmė nebepažinti net draugai ir kaimynai.

Moteris prie autobuso vairo: „Vairuodama jaučiu laisvę“
Po Mendelsono maršo šėlsta vestuvių muzikantai
Diena, kai prasidėjo naujas gyvenimas

Linksmo būdo vyras, net ir sverdamas beveik pusantro šimto kilogramų, neprarasdavo geros nuotaikos. Asmeninio albumo nuotr.

Gelbėjo humoras

„Kiek save pamenu, visuomet buvau stambus, – pasakoja E. Andrejevas. – Žinote, mama prie stalo liepdavo viską suvalgyti. O aš geras vaikas buvau, mamos klausiau, tad suvalgydavau ne tik savo, bet ir kito porciją. Augdamas, bręsdamas dėl svorio kartais pasijusdavau nepatogiai, bet stengiausi apie tai daug nemąstyti – visada turėjau draugų. Negaliu sakyti, kad kokių patyčių būdavo. Gal tas mano atviras bendravimo būdas lėmė, kad žmonės su manimi norėjo draugauti, bet ne šaipytis. O ir aš stengiausi linksmu būdu nukreipti dėmesį nuo savo kūno išvaizdos.“

E. Andrejevas neslepia, kad paplitęs posakis „gero žmogaus turi būti daug“ iš tiesų yra apgaulingas. „Sako, gerų žmonių ir kapinės pilnos. Būtent suvokimas – jei nesusiimsiu, ir aš ten atsidursiu, privertė imtis veiksmų“, – sakė pašnekovas.

Sujaudino gydytojos išvada

2016 m. pabaigoje E. Andrejevas apsilankė pas šeimos gydytoją. „Norėjau tik profilaktiškai pasitikrinti sveikatą. Gydytoja atkreipė dėmesį į sparčiai kylantį svorį. Per metus priaugau daugiau kaip dešimt kilogramų. Tuo metu jau svėriau 144 kg. Mano kūno svorio indeksas (KMI) siekė 45. Tai – kritinio nutukimo rodiklis. Gydytoja pasakė: „Jei tokiu tempu ir toliau, 40-ies nesulauksi…“. Šie žodžiai šokiravo labiau, nei palįsčiau po šaltu dušu, kai nesu sveikuolis. Supratau, kad turiu imtis skubių priemonių, juolab kad jau buvo pasireiškusios su antsvoriu susijusios problemos – aukštas kraujospūdis, sąnarių, stuburo bėdos. Grįžęs namo, dar peržiūrėjau savo paskutiniąsias nuotraukas. Pažiūrėjau į save kitomis akimis. Tai, ką tarsi pirmą kartą pamačiau, man buvo dar vienas patvirtinimas, jog taip toliau tęstis nebegali.“

Su mama ir žmona. Asmeninio albumo nuotr.

Rezultatas nustebino ir patį

„Iš karto ėmiau vystyti mintis apie aktyvų sportą, griežtas dietas, – pasakoja E. Andrejevas. – Deja, dėl sąnarių ir stuburo būklės sporto idėjos atsisakiau – mankšta buvo įmanoma tik pamažu didinant krūvį, o tai reiškia, kad norimo rezultato siekimas gerokai užtruktų. 2017 vasarį pasirinkau medicininę intervenciją. Ne visi drąsiai apie tai kalba. Daugeliui žmonių atrodo, kad svorį mažinti tokiu būdu  yra gėdinga. Aš manau priešingai. Labai įstrigo mane konsultavusio profesoriaus žo­­džiai: „Nutukimas nėra apsilei­dimas, tai – liga, o ją reikia gydyti.“  Taip pat mitas, kad po operacijos gali gyventi kaip anksčiau. Tai irgi nėra tiesa. Reikalinga nemenka valia. Turi laikytis dietos, t. y. žiūrėti, ką ir kiek valgai, mankštintis, užsiimti fizinio krūvio reikalaujančia veikla. Kitaip tariant, turi pakeisti gyvenimo būdą. Antraip norimo rezultato nepasieksi.“

Per pusantrų metų E. Andrejevo svoris sumažėjo 55 kilogramais. „Dabar sveriu 89 kg, šiuo metu svoris stabilus – nei didėja, nei mažėja.“

Gatvėje neatpažįsta

„Jau po pusmečio rezultatas tapo akivaizdus. Kaimynai laiptinėje, o ir pažįstami gatvėje ėmė neatpažinti. Kai nustebę klausia: „Erlandai, kas tau atsitiko?“, pajuokauju, kad šitaip mane nualino prieš metus pradėtos eiti mero pavaduotojo pareigos. Dabar nuolat sulaukiu nemažai pagyrų dėl pasikeitusios išvaizdos. Nors drabužius, kuriuos dėvėjau sverdamas beveik pusantro šimto, senokai išmečiau, vis pasižiūriu į savo ankstesnes nuotraukas. Prie buvusio vaizdo grįžti nesinori. Tai motyvuoja „nepaslysti“ ir laikytis pakitusio gyvenimo būdo“, – sako E. Andrejevas. „Daug komplimentų sulaukiu ir dėl pakitusio aprangos stiliaus. Didelis antsvoris ribodavo pasirinkimą. Parduotuvėje visuomet tekdavo prašyti didžiausio dydžio drabužių ir rinkdavausi tik iš tų kelių variantų, kurie būdavo. Dabar galiu pirkti tai, ką noriu.“

Pokyčiai įkvėpė kitus

„Ne vienas panašią bėdą turintis žmogus klausė, kaip man pavyko. Papasakojau apie savo pokyčių kelią, žinau, kad, išgirdęs mano patarimus, jau ne vienas ėmėsi priemonių. Aš sakau – neatidėliokite! Nesvarbu, kokį būdą pasirinksite – sportą, dietą ar medikus. Kiek­vienam įmanomas individualus pasirinkimas. Žinoma, jei jūs jaučiatės gerai ir manote, kad svoris jums gyventi netrukdo, tuomet viskas gerai. Tačiau patikėkite, gyvenimo kokybė pasikeičia 180 laipsnių. Pagerėja ne tik fizinė, bet ir emocinė būsena, sveikata. Nesiteisinkime kažkokiais posakiais, netapkime savo kūno įkaitais. Kiekvienas esame vertas pilnaverčio gyvenimo, tad tam, kuriam šiandien trukdo per didelis svoris, linkiu ištarti: „Viskas, gana“. Ir pasiryžti keistis.“

Gertrūda BUČIŪTĖ, (Užs. Nr. 515)

KOMENTARAI